Vilnius
Vilna; Wilno; Vilne (jidiš); Vilna (hebrajų tradicijoje)
Vilniaus žydų bendruomenė formavosi mieste, kuris ilgą laiką buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis ir ūkinis centras. Ankstyvųjų naujųjų laikų privilegijos ir miesto ekonominė padėtis sudarė sąlygas žydams verstis prekyba, amatais, pinigų skolinimu, tarpininkavimu ir įvairiomis paslaugomis. Bendruomenė turėjo savivaldos struktūras, labdaros organizacijas, švietimo įstaigas, palaikė ryšius su kitais LDK ir Abiejų Tautų Respublikos žydų centrais.
Religinio gyvenimo šerdis buvo Didžiosios sinagogos kiemas senamiestyje, vadintas šulhoifu. Jame veikė sinagoga, maldos namai, studijų namai, labdaros ir ritualinės paskirties įstaigos. Vilnius tapo ypač reikšmingas rabinistinio mokymosi centras. XVIII a. čia gyvenęs ir veikęs Vilniaus Gaonas sustiprino miesto, kaip tradicinio žydų mokslo autoriteto vietos, reputaciją. Vėlesniais laikais mieste veikė ir kitos sinagogos bei kloizai; XX a. pradžioje pastatyta Choralinė sinagoga tapo viena iš modernėjančios miesto žydų bendruomenės institucijų.
XIX a. Vilniaus žydų visuomenė buvo socialiai ir kultūriškai įvairi. Šalia tradicinių religinių mokyklų veikė pasaulietinio švietimo formos, spaustuvės, knygynai, bibliotekos, medicinos ir labdaros įstaigos. Mieste plito Haskalos, vėliau sionizmo, socializmo ir kitų politinių bei kultūrinių judėjimų idėjos. Vilnius tapo hebrajų ir jidiš leidybos centru; čia veikė intelektualų, mokytojų, rašytojų, gydytojų, amatininkų ir prekybininkų tinklai. Dėl šios įvairovės miestas dažnai vadintas svarbiu Rytų Europos žydų kultūros centru.
Tarpukariu Vilnius priklausė Lenkijai ir žydų bendruomenė išliko viena didžiausių miesto gyventojų grupių. Veikė religinės, sionistinės, bundistinės ir kitos organizacijos, mokyklos skirtingomis dėstymo kalbomis, spauda, teatrai, bibliotekos. 1925 m. Vilniuje įkurtas YIVO institutas tapo tarptautiniu jidiš kalbos, folkloro, istorijos ir socialinių mokslų tyrimų centru. Kartu bendruomenė patyrė ekonominių sunkumų, politinės įtampos ir antisemitizmo apraiškų, būdingų to meto regionui.
Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus žydų istorija buvo nutraukta smurtu. 1941 m. birželį prasidėjus nacių okupacijai, žydai buvo persekiojami, izoliuojami, plėšiami ir žudomi. Paneriai tapo pagrindine masinių žudynių vieta. Vilniaus gete veikė priverstinio darbo sistema, tačiau kartu pogrindyje buvo palaikomas švietimas, kultūra, savitarpio pagalba ir pasipriešinimas; čia susikūrė Jungtinė partizanų organizacija. 1943 m. getas buvo likviduotas, dalis kalinių išvežta į stovyklas, dalis nužudyta, kai kurie prisijungė prie partizanų.
Po karo į Vilnių sugrįžo tik nedidelė dalis išlikusių žydų. Sovietmečiu daug istorinių objektų buvo sunaikinta, pertvarkyta arba nutylėta; Didžiosios sinagogos liekanos užstatytos, senosios kapinės smarkiai pažeistos. Vis dėlto Choralinė sinagoga liko svarbia bendruomenės vieta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vilniuje aktyviau įamžinamas Holokaustas, tyrinėjamas Didžiosios sinagogos kompleksas, tvarkomos atminties vietos Paneriuose, senamiestyje ir buvusių kapinių teritorijose.