Hiršas Glikas
Hirsh Glik; Hirš Glik; Hirsh Glick; הירש גליק
Jidiš poetas, Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvis ir partizanų himno „Zog nit keyn mol“ autorius.
Hiršas Glikas buvo Vilniuje gimęs jidiš poetas, kurio kūryba tapo vienu svarbiausių žydų pasipriešinimo nacizmui simbolių. Brendęs tarpukario Vilniaus žydų kultūrinėje aplinkoje, jis rašė eilėraščius jidiš kalba, o Vilniaus gete įsitraukė į pogrindžio veiklą. Jo daina „Zog nit keyn mol“ vėliau paplito tarp žydų partizanų ir po Holokausto tapo tarptautiniu atminties, pasipriešinimo ir netekties ženklu.
Hiršas Glikas gimė 1922 m. Vilniuje, tuomet priklausiusiame Lenkijos Respublikai. Miestas buvo vienas svarbiausių Rytų Europos žydų kultūros centrų, dažnai vadintas „Šiaurės Jeruzale“. Čia veikė jidiš ir hebrajų mokyklos, spauda, teatrai, bibliotekos, politinės ir jaunimo organizacijos. Gliko šeima priklausė miesto žydų bendruomenei, o jo ankstyvoji patirtis formavosi daugiakalbėje Vilniaus aplinkoje, kur jidiš kalba buvo kasdienybės, literatūros ir politinių diskusijų kalba.
Apie jo formalų išsilavinimą žinoma nedaug, tačiau anksti išryškėjo literatūriniai gebėjimai. Glikas rašė jidiš kalba ir dar paauglystėje įsitraukė į jaunųjų rašytojų aplinką. Jo kūrybai buvo svarbi Vilniaus jidiš literatūros tradicija, ypač tarpukario modernizmo ir socialiai angažuotos poezijos kryptys. Jis priklausė kartai, kuri augo jau po didžiųjų klasikinių jidiš autorių, tačiau dar spėjo patirti gyvą miesto literatūrinį tinklą – skaitymus, spaudą, diskusijas, jaunimo sambūrius.
Nacių Vokietijai 1941 m. okupavus Vilnių, miesto žydai buvo izoliuoti gete. Ši aplinka tapo ne tik prievartos, bado ir masinių žudynių vieta, bet ir pogrindinės kultūrinės bei politinės veiklos erdve. Glikas gete tęsė kūrybą, rašė eilėraščius, kuriuose atsispindėjo katastrofos patirtis, žeminimas, netektis ir kartu valia priešintis. Jo tekstai buvo perduodami žodžiu, dainuojami, skaitomi geto žmonėms. Tokia kūryba atliko ne vien estetinę, bet ir moralinę funkciją – ji padėjo įvardyti patirtą smurtą ir palaikyti bendruomenės orumą.
Svarbiausias Gliko kūrinys – daina „Zog nit keyn mol az du geyst dem letstn veg“ („Nesakyk niekada, kad eini paskutiniu keliu“), dažnai vadinama Žydų partizanų himnu. Ji sukurta 1943 m., žinioms apie Varšuvos geto sukilimą pasklidus po okupuotą Europą. Tekstas jungė gedulą, kovos ryžtą ir tikėjimą, kad žydų pasipriešinimas bus prisimintas. Daina greitai peržengė Vilniaus geto ribas: ją perėmė partizanai, koncentracijos stovyklų kaliniai, išlikę Holokausto liudytojai. Po karo ji tapo viena žinomiausių jidiš kalbos dainų, atliekama minėjimuose daugelyje šalių.
Kitas dažnai minimas Gliko kūrinys – „Shtil, di nakht iz oysgeshternt“ („Tylu, naktis nusėta žvaigždėmis“). Jame poetine forma įamžintas Vilniaus geto pogrindžio veiksmas, siejamas su žydų pasipriešinimo dalyvės Vitkos Kempner išpuoliu prieš nacių karinį transportą. Ši daina rodo, kad Glikui pasipriešinimas nebuvo abstrakti idėja: jis stebėjo ir poetizavo konkrečius žmones, veiksmus, nakties žygius, baimę ir drąsą. Jo poezijoje Vilnius tampa ne vien prarasto pasaulio simboliu, bet ir vieta, kurioje žydų jaunimas bandė ginklu ir žodžiu atsakyti į naikinimą.
Glikas buvo susijęs su Vilniaus geto pogrindžiu ir žydų partizanų judėjimu. 1943 m., likviduojant getą ir deportuojant jo kalinius, jis buvo išvežtas į priverčiamojo darbo stovyklas Estijoje. 1944 m. jo gyvenimas nutrūko; tikslios žūties aplinkybės nėra iki galo aiškios, tačiau jis laikomas vienu iš Holokausto metu nužudytų Vilniaus žydų kūrėjų. Jo palikimas litvakų istorijoje ypač reikšmingas todėl, kad jungia Vilniaus jidiš kultūros tradiciją, geto kasdienybės liudijimą ir ginkluoto pasipriešinimo atmintį. Gliko dainos tebėra atliekamos jidiš kalba, verčiamos į kitas kalbas ir primena, kad net ekstremalaus smurto sąlygomis kultūra galėjo tapti pasipriešinimo forma.
