Fania Brancovskaja
Fania Brantsovsky; Fania Brantsovskaja; Feige Jocheles
Holokaustą išgyvenusi Vilniaus geto kalinė, žydų partizanė, bibliotekininkė ir litvakų atminties liudytoja.
Fania Brancovskaja buvo viena žinomiausių Vilniaus getą išgyvenusių liudytojų ir žydų pasipriešinimo dalyvių. Gimusi Kaune, užaugusi Vilniuje jidiš kalbos ir litvakų kultūros aplinkoje, Antrojo pasaulinio karo metais ji patyrė geto kalinimą, prisidėjo prie pogrindžio ir išėjo pas partizanus. Pokariu gyvendama Vilniuje ji daug metų padėjo saugoti jidiš kultūros paveldą, dirbo su atminties institucijomis ir pasakojo apie Holokaustą Lietuvoje.
Fania Brancovskaja gimė Kaune žydų šeimoje, kurios kultūrinė aplinka buvo susijusi su jidiš kalba, miesto žydų bendruomene ir tarpukario Lietuvos žydų švietimo tradicijomis. Vaikystėje jos šeima persikėlė į Vilnių, tuomet buvusį svarbiu Rytų Europos žydų kultūros centru. Vilnius, dažnai vadintas „Lietuvos Jeruzale“, jai tapo pagrindine gyvenimo vieta ir istorinės atminties erdve. Čia ji augo daugiakalbėje aplinkoje, mokėsi žydų mokyklose, bendravo su žmonėmis, kuriems jidiš kalba buvo kasdienės kultūros, spaudos ir švietimo pagrindas.
Iki Antrojo pasaulinio karo Brancovskajos jaunystė klostėsi mieste, kuriame veikė žydų mokyklos, bibliotekos, politinės organizacijos, teatrai ir mokslinės institucijos. Ši aplinka formavo jos tapatybę ir vėlesnį santykį su litvakų paveldu. Ji priklausė kartai, kurios išsilavinimas ir socialinis gyvenimas buvo staiga nutraukti nacistinės Vokietijos okupacijos. 1941 m. prasidėję masiniai žydų persekiojimai, žudynės Paneriuose ir Vilniaus geto sukūrimas pakeitė jos gyvenimą ir sunaikino didelę dalį jos šeimos, bendruomenės bei jaunystės pasaulio.
Vilniaus gete Fania Brancovskaja patyrė prievartinį gyvenimą uždaroje ir nuolat naikinamoje bendruomenėje. Gete veikė ne tik priverstinio darbo sistema, bet ir slaptos politinės bei kultūrinės struktūros, siekusios išsaugoti orumą, informaciją ir pasipriešinimo galimybę. Brancovskaja buvo susijusi su žydų pogrindžiu ir Jungtine partizanų organizacija, žinoma FPO santrumpa. Ši organizacija siekė priešintis nacių vykdomam žydų naikinimui ir daliai geto kalinių suteikti kelią į ginkluotą kovą.
1943 m., artėjant Vilniaus geto likvidavimui, Brancovskaja pasitraukė iš geto ir prisijungė prie partizanų Rūdninkų girioje. Žydų partizanų patirtis Lietuvoje buvo sudėtinga: jie kovojo nacių okupacijos sąlygomis, dažnai būdami priklausomi nuo platesnių sovietinių partizanų struktūrų, kartu mėgindami išsaugoti išlikusius žydų bėglius. Brancovskajos pasakojimuose ši patirtis atsiskleidė kaip kova dėl išlikimo, solidarumo ir keršto už sunaikintą bendruomenę. Ji priklausė nedidelei grupei Vilniaus žydų, kurie išgyveno getą ir karo pabaigos sulaukė miškuose.
Po karo Fania Brancovskaja liko Vilniuje. Pokarinis miestas jau buvo iš esmės pasikeitęs: didžioji žydų bendruomenės dalis buvo nužudyta, institucijos sunaikintos arba perorganizuotos, o litvakų kultūros tęstinumas tapo trapus ir priklausomas nuo pavienių žmonių atminties. Brancovskaja dirbo, kūrė šeimą ir kartu išsaugojo ryšį su jidiš kalba bei žydų kultūros palikimu. Vėlesniais dešimtmečiais ji tapo viena tų Vilniuje likusių liudytojų, kurių asmeninė patirtis jungė prieškario žydų pasaulį, Holokausto katastrofą ir pokarinę atminties kultūrą.
Ypač svarbi jos veiklos dalis buvo darbas su jidiš kalbos ir litvakų istorijos tyrėjais. Brancovskaja bendradarbiavo su Vilniaus jidiš institutu, dirbo bibliotekoje, padėjo studentams, mokslininkams ir lankytojams susipažinti su žydų Vilniaus istorija. Ji vedė atminties pasakojimus, dalyvavo edukacinėse programose, lydėjo žmones po buvusio geto vietas ir Panerius. Jos liudijimas buvo vertinamas ne tik kaip asmeninė biografija, bet ir kaip gyvas ryšys su sunaikinta Vilniaus žydų bendruomene.
Brancovskajos palikimas siejamas su Holokausto atmintimi, žydų pasipriešinimo istorija ir jidiš kultūros išsaugojimu Lietuvoje. Ji tapo svarbia figūra kalbant apie litvakų istorijos daugiabalsiškumą: jos gyvenime susitiko Kauno ir Vilniaus žydų patirtys, geto istorija, partizaninis pasipriešinimas ir ilgas pokarinės atminties darbas. Jos liudijimai padėjo naujoms kartoms suprasti, kad Holokausto istorija Lietuvoje yra ne vien aukų skaičių ar vietų istorija, bet ir konkrečių žmonių pasirinkimų, netekčių, kalbos, kultūros bei išlikimo pasakojimas.