Vilniaus Gaonas
Elijahu ben Šlomo Zalmanas; Gaonas iš Vilniaus; Ha-Gra; Elijah ben Solomon Zalman; Vilna Gaon
XVIII a. rabiniškojo judaizmo autoritetas, Talmudo komentatorius ir svarbiausias litvakų mitnagdų tradicijos mokytojas.
Vilniaus Gaonas – Elijahu ben Šlomo Zalmanas – buvo vienas įtakingiausių XVIII a. rabiniškojo judaizmo mokslininkų Rytų Europoje. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Vilniuje, kuris tuo metu priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos erdvei. Nors neužėmė oficialių rabino pareigų, jo mokymas, komentarai ir asmeninis autoritetas tapo litvakų religinės kultūros pagrindu.
Vilniaus Gaonas gimė 1720 m. Sialecoje, netoli Bresto, žydų mokytumo tradicijas puoselėjusioje šeimoje. Jo vardas hebrajiškai buvo Elijahu ben Šlomo Zalmanas, o santrumpa Ha-Gra reiškia „ha-Gaon rabi Elijahu“ – „gaonas, rabinas Elijahu“. „Gaonas“ šiuo atveju nėra pareigybė, bet garbingas titulas, pabrėžiantis išskirtinį religinį išsilavinimą ir autoritetą. Su Vilniumi jis buvo susijęs ne dėl gimimo, bet dėl ilgo gyvenimo ir veiklos šiame mieste.
Ankstyvieji pasakojimai apie jo vaikystę pabrėžia nepaprastą gabumą studijoms, tačiau hagiografinius motyvus reikia vertinti atsargiai. Patikimai žinoma, kad jis labai anksti įgijo platų Toros, Talmudo ir rabininės literatūros išsilavinimą. Jaunystėje kurį laiką keliavo po žydų bendruomenes, bet vėliau apsistojo Vilniuje. Jis nesiekė bendruomenės administracinių pareigų ir nebuvo oficialus Vilniaus vyriausiasis rabinas; jo autoritetas kilo iš mokytumo, asketiško gyvenimo būdo ir siauro mokinių rato.
Gaono studijų metodas rėmėsi grįžimu prie pirminių šaltinių, tiksliu teksto skaitymu ir skirtingų rabininės literatūros sluoksnių lyginimu. Jis komentavo Babilono Talmudą, Jeruzalės Talmudą, halachos kodeksus, midrašus, kabalos tekstus ir hebrajų Bibliją. Dalis jo pastabų buvo trumpi, bet labai koncentruoti tekstiniai pataisymai ar paaiškinimai. Dauguma darbų buvo užrašyti, sutvarkyti ir išspausdinti mokinių bei vėlesnių leidėjų, todėl jo palikimas yra ne vien asmeniniai rankraščiai, bet ir mokyklos tradicija.
Svarbiausi su Vilniaus Gaonu siejami darbai apima komentarus prie „Šulchan Aruch“, Talmudo traktatų, „Sifros“, „Sifrės“, „Toseftos“ ir kitų klasikinių tekstų. Jo vardu žinomas ir Biblijos komentarų rinkinys „Aderet Elijahu“. Jis domėjosi ne tik halacha, bet ir hebrajų kalbos gramatika, matematika, astronomija bei kitomis žiniomis, kurios galėjo padėti tiksliau suprasti religinius tekstus. Šis požiūris būdingas daliai litvakų mokytumo kultūros: intelektinis griežtumas čia buvo laikomas religine pareiga.
XVIII a. antroje pusėje Rytų Europos žydų pasaulyje kilo įtampa tarp besiformuojančio hasidizmo ir jo kritikų, vadintų mitnagdais. Vilniaus Gaonas tapo svarbiausiu mitnagdų autoritetu. Jo aplinka rėmė pasipriešinimą hasidizmui, ypač toms praktikoms, kurios, jų manymu, galėjo susilpninti tradicinį studijų, halachos ir bendruomeninės drausmės vaidmenį. Ši priešprieša nebuvo vien asmeninis ginčas: ji atspindėjo skirtingus religingumo modelius ir ilgainiui formavo litvakų tapatybę.
Gaono ryšys su litvakų istorija yra esminis. Vilnius jo laikais tapo vienu svarbiausių žydų mokymosi centrų regione, o vėlesnėje atmintyje buvo vadinamas „Lietuvos Jeruzale“. Gaono mokiniai ir jų mokiniai prisidėjo prie ješivų kultūros, ypač prie analitinio Talmudo studijavimo autoriteto stiprinimo. Jo įtaka juntama Voložino ješivos tradicijoje, litvakų rabinų literatūroje ir Rytų Europos žydų intelektiniame gyvenime.
Vilniaus Gaonas mirė 1797 m. Vilniuje. Jo kapas ir atminimas tapo svarbia žydų religinės atminties dalimi, nors XX a. Vilniaus žydų kapinių likimas buvo sudėtingas. Gaono palikimas nėra vien atskirų komentarų rinkinys: tai studijų idealas, kuriame tikslumas, savidrausmė ir pagarba tekstui laikomi pagrindinėmis religinio gyvenimo vertybėmis. Dėl šios priežasties jis išlieka viena ryškiausių litvakų tradicijos figūrų.