Yitzhakas Wittenbergas
Icikas Vitenbergas; Itzhak Wittenberg; Yitzhak Wittenberg
Vilniaus geto pogrindžio vadovas ir žydų ginkluoto pasipriešinimo organizatorius.
Yitzhakas Wittenbergas buvo vienas svarbiausių Vilniaus geto ginkluoto pasipriešinimo vadovų Antrojo pasaulinio karo metais. Kilęs iš Vilniaus žydų aplinkos, jis priklausė komunistiniam pogrindžiui ir 1942 m. tapo Jungtinės partizanų organizacijos – Fareynikte Partizaner Organizatsye (FPO) – vadu. Jo likimas 1943 m. liepą tapo vienu dramatiškiausių Vilniaus geto istorijos epizodų, atskleidžiančių pasipriešinimo, bendruomenės išlikimo ir nacių teroro dilemą.
Yitzhakas Wittenbergas gimė 1907 m. Vilniuje, tuomet priklausiusiame Rusijos imperijai. Jis augo mieste, kuriame žydų politinis, kultūrinis ir religinis gyvenimas buvo itin įvairus: veikė sionistų, bundininkų, religinių ir socialistinių organizacijų aplinkos, o jidiš kultūra buvo kasdienio miesto gyvenimo dalis. Apie jo šeimą ir ankstyvą išsilavinimą žinoma nedaug, todėl jo biografijoje svarbiausia vieta tenka jau suaugusio žmogaus politinei ir pogrindinei veiklai.
Tarpukariu Vilnius buvo Lenkijos administruojamas miestas, kuriame Wittenbergas įsitraukė į kairiųjų politinę veiklą. Jis buvo siejamas su komunistiniu judėjimu, veikusiu nelegaliai ir patyrusiu valstybės represijas. Ši patirtis turėjo reikšmės vėlesniam jo vaidmeniui: pogrindžio konspiracija, ryšių palaikymas, drausmė ir politinės organizacijos įgūdžiai tapo svarbūs vokiečių okupacijos metais. Vis dėlto jo veiklą reikėtų vertinti pirmiausia kaip žydų pasipriešinimo nacių genocidui dalį, o ne vien kaip partinės biografijos tęsinį.
1941 m. nacistinei Vokietijai okupavus Vilnių, miesto žydai buvo suvaryti į getą, o masinės žudynės Paneriuose netrukus tapo pagrindiniu sunaikinimo ženklu. Gete įvairių politinių krypčių jaunuoliai ir aktyvistai ėmė telktis į pogrindį. 1942 m. buvo įkurta Jungtinė partizanų organizacija, žinoma jidiš pavadinimu Fareynikte Partizaner Organizatsye, arba FPO. Tai buvo neįprastai plati koalicija, apėmusi sionistus, bundininkus ir komunistus. Wittenbergas buvo paskirtas jos vadu, o vienas žinomiausių organizacijos šūkių skelbė, kad žydai neturi eiti „kaip avys į skerdyklą“.
FPO siekė rengti ginkluotą pasipriešinimą geto likvidavimo atveju, kaupti ginklus, palaikyti ryšius su miško partizanais ir perduoti žinią apie masines žudynes. Organizacijos nariai veikė itin sudėtingomis sąlygomis: gete trūko maisto, ginklų ir patikimos informacijos, o bet koks pogrindžio veiksmas galėjo išprovokuoti kolektyvines bausmes. Wittenbergas buvo svarbus ne tik kaip formalus vadas, bet ir kaip figūra, sugebėjusi palaikyti ryšius tarp skirtingų politinių grupių. Jo vadovaujama organizacija tapo vienu ryškiausių litvakų istorijoje ginkluoto pasipriešinimo nacių okupacijai pavyzdžių.
1943 m. liepą Wittenbergo likimas tapo geto vidaus krizės centru. Vokiečių saugumo struktūros pareikalavo jį perduoti, o geto administracijos vadovas Jacobas Gensas buvo spaudžiamas vykdyti šį reikalavimą. FPO nariai iš pradžių bandė pasipriešinti ir svarstė ginkluotos kovos galimybę. Tačiau didelė geto kalinių dalis baiminosi, kad dėl vieno pogrindžio vado vokiečiai sunaikins visą getą. Susidūręs su tokia padėtimi, Wittenbergas pasidavė. Netrukus po suėmimo jis mirė vokiečių kalinimo vietoje; dažniausiai nurodoma, kad jis nusižudė cianidu, nors aplinkybės iki galo nėra dokumentuotos.
Wittenbergo palikimas yra neatsiejamas nuo Vilniaus geto atminties. Jo istorija kelia klausimus apie moralinius pasirinkimus ekstremalaus smurto sąlygomis: kada kovoti, kaip saugoti bendruomenę ir ką reiškia vadovauti, kai visos galimybės yra tragiškos. Litvakų istorijoje jis prisimenamas kaip pogrindžio organizatorius, kurio vardas siejamas su FPO, Panerių žudynių suvokimu ir Vilniaus geto pasipriešinimo tradicija. Jo biografija nėra vien individualaus heroizmo pasakojimas; ji liudija apie politiniu, kultūriniu ir socialiniu požiūriu įvairios žydų bendruomenės bandymą atsakyti į sisteminį naikinimą.