Chaimas Soutine’as
Chaïm Soutine; Chaimas Sutinas; Chaim Soutine
Žydų kilmės tapytojas, vienas ryškiausių XX a. Paryžiaus mokyklos ekspresyviosios tapybos kūrėjų.
Chaimas Soutine’as buvo iš žydų štetlo aplinkos kilęs tapytojas, kurio kūryba susiformavo tarp Rytų Europos žydų kultūrinės patirties, Vilniaus dailės mokymo ir Paryžiaus modernizmo. Jo portretai, peizažai ir natiurmortai išsiskiria deformuota forma, tirštu potėpiu ir intensyvia emocine įtampa. Soutine’as siejamas su Paryžiaus mokykla, tačiau jo biografija taip pat svarbi litvakų istorijos kontekste, ypač dėl studijų Vilniuje ir kilmės iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų kultūrinės erdvės.
Chaimas Soutine’as gimė Smilavičiuose, Minsko gubernijoje, gausioje žydų šeimoje. Šis miestelis priklausė Rusijos imperijos vakariniams regionams, istoriškai susijusiems su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų gyvenimo arealu. Tai buvo aplinka, kurioje veikė štetlų religinės, kalbinės ir socialinės tradicijos, tačiau Soutine’o kelias anksti pasuko nuo tradicinio bendruomeninio gyvenimo į profesionaliosios dailės lauką. Jo kilmė siejama su litvakų kultūriniu pasauliu, bet ne su šiuolaikinės Lietuvos teritorija pagal gimimo vietą.
Jaunystėje Soutine’as susidūrė su ribotomis galimybėmis siekti meninio išsilavinimo tradicinėje žydų aplinkoje, kur vaizduojamasis menas ne visada buvo laikomas priimtinu užsiėmimu. Vis dėlto jis išvyko mokytis piešimo ir tapybos. Svarbus etapas buvo Vilnius, kuriame XX a. pradžioje veikė dailės mokymo institucijos ir telkėsi įvairių tautybių jaunieji menininkai. Vilniuje Soutine’as mokėsi piešimo, susipažino su kitais iš Rytų Europos žydų aplinkos kilusiais menininkais, tarp jų būsimais Paryžiaus mokyklos dalyviais. Šis miestas jam buvo tarpinė stotelė tarp štetlo ir Europos modernizmo centrų.
1913 m. Soutine’as išvyko į Paryžių, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių moderniojo meno centrų. Jis apsigyveno menininkų aplinkoje Monparnase, palaikė ryšius su Amedeo Modigliani, Pinchusu Krémègne’u, Micheliu Kikoïne’u ir kitais emigrantais iš Rytų Europos. Paryžiuje Soutine’as lankė meno studijas, daug laiko praleido muziejuose, ypač žavėjosi senųjų meistrų – Rembrandto, Chardino, Courbet – tapyba. Jo kūryba formavosi ne kaip tiesioginis avangardo manifestas, bet kaip savitas ekspresyvus atsakas į klasikinę tapybos tradiciją ir moderniosios epochos nerimą.
Soutine’o tapyba pasižymi iškreiptomis figūromis, banguojančiomis linijomis, sodriomis spalvomis ir sunkia dažo faktūra. Jis tapė peizažus, portretus, tarnų, virėjų, viešbučių darbuotojų, choristų atvaizdus, taip pat natiurmortus su paukščiais, žuvimis ir mėsos skerdenomis. Viena žinomiausių jo temų – jautienos skerdenos, kuriose matomas ir pagarbus dialogas su Rembrandto tradicija, ir dramatiškas modernios tapybos kūniškumas. Soutine’o paveiksluose modeliai dažnai atrodo pažeidžiami, įsitempę, tarsi sugauti tarp kasdienybės ir vidinio nerimo.
Svarbus lūžis jo karjeroje įvyko, kai kūryba sulaukė kolekcininkų ir meno rinkos dėmesio. Ypač reikšmingas buvo amerikiečių kolekcininko Alberto C. Barneso susidomėjimas, padėjęs Soutine’ui iš skurdaus emigranto tapti pripažintu menininku. Vis dėlto jo gyvenimas išliko nestabilus: jis buvo uždaro būdo, jautrus kritikai, dažnai keitė gyvenamąsias vietas, sunkiai rūpinosi sveikata. Antrojo pasaulinio karo metais, naciams okupavus Prancūziją, žydų kilmės Soutine’ui kilo tiesioginė grėsmė. Jis slapstėsi, o 1943 m. mirė Paryžiuje po ligos paūmėjimo.
Soutine’o palikimas vertinamas kaip viena reikšmingiausių Paryžiaus mokyklos dalių. Jo kūryba paveikė vėlesnius ekspresyvaus potėpio, gestinės tapybos ir figūratyvinio modernizmo atstovus. Litvakų istorijoje Soutine’as svarbus kaip menininkas, kurio biografija rodo Rytų Europos žydų jaunimo migracijos kelią: iš štetlo per Vilnių į Paryžių. Jo darbai priklauso tarptautinei modernizmo istorijai, tačiau juose atpažįstama ir žydų emigranto patirtis – socialinis trapumas, atskirtis, intensyvus žvilgsnis į žmogaus kūną ir kasdienę būtį.