Zionism
Sionizmas – žydų tautinis judėjimas, siekęs žydų politinio, kultūrinio ar dvasinio atsinaujinimo ir ryšio su istorine Izraelio žeme.
Istorinis kontekstas
Modernusis sionizmas susiformavo XIX a. pabaigoje Europoje, reaguodamas į antisemitizmą, emancipacijos ribotumą ir tautinių judėjimų idėjas. Jis rėmėsi senesniu religiniu ir kultūriniu ryšiu su Sionu, bet įgijo modernios politinės organizacijos formas. Judėjime egzistavo skirtingos kryptys: politinė, socialistinė, religinė ir kultūrinė. Rytų Europos žydų visuomenėje sionizmas konkuravo su kitomis politinėmis programomis, įskaitant Bundą ir asimiliacijos idėjas.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Terminas vartojamas apibūdinti ideologijai, organizacijoms, partijoms, jaunimo sąjūdžiams, hebrajų kalbos puoselėjimui ir emigracijos į Palestiną rėmimui. Lietuvos žydų politiniame ir kultūriniame gyvenime sionizmas buvo viena iš svarbių modernių krypčių, veikusi greta religinių, socialistinių ir bendruomeninių orientacijų. Šiandien sąvoka gali reikšti ir istorinį judėjimą, ir platesnes diskusijas apie žydų tautinę savivoką.
Sionizmas nėra vienalytė doktrina. Vieni jo šalininkai pabrėžė politinį žydų suverenitetą, kiti – hebrajų kalbos, švietimo ir kultūros atgimimą, dar kiti siejo tautinį atsinaujinimą su socialistinėmis arba religinėmis idėjomis. Bendras vardiklis buvo nuostata, kad žydai sudaro tautą, kurios ateitis negali būti aiškinama vien kaip religinės bendruomenės ar diasporos mažumos klausimas.
Sionistinė veikla apėmė spaudą, švietimą, rinkimus į bendruomenines institucijas, lėšų rinkimą, jaunimo organizacijas ir alijos skatinimą. Hebrajų kalba judėjime įgijo ypatingą reikšmę kaip modernios tautinės kultūros priemonė, nors daugelis Rytų Europos žydų kasdien kalbėjo jidiš. Dėl šių skirtingų kalbinių ir politinių pasirinkimų sionizmas dažnai buvo diskusijų objektas žydų bendruomenėse.