Bund
Bundas – žydų socialistinis darbininkų judėjimas ir partija, pabrėžę jidiš kultūrą, diasporos teises, sekuliarumą ir nepritarę politiniam sionizmui.
Istorinis kontekstas
Bendrasis žydų darbininkų bundas Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje buvo įkurtas 1897 m. Vilniuje, tuometinėje Rusijos imperijoje. Jis išaugo iš žydų darbininkų organizavimosi, socializmo ir kovos už pilietines teises. XX a. pradžioje Bundas veikė pogromų, revoliucijų, karo ir valstybių kaitos sąlygomis. Tarpukariu jo įtaka ypač siejosi su Lenkijos žydų politika, profesinėmis sąjungomis ir jidiš kultūra.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Istoriniuose tekstuose „Bund“ žymi ir organizaciją, ir platesnę bundistinę politinę tradiciją; nariai lietuviškai dažnai vadinami bundininkais. Lietuvos žydų istorijoje terminas vartojamas aptariant Vilniaus politinę aplinką, darbininkų judėjimą, jidiš spaudą, švietimą ir ginčus su sionistais bei religinėmis jėgomis.
Bundizmo idėja rėmėsi įsitikinimu, kad žydai turi kovoti už teises ten, kur gyvena, o ne pirmiausia siekti persikėlimo į istorinę Palestiną. Ši nuostata dažnai siejama su jidiš terminu „doikayt“ – „čia-būtis“ arba politinis įsipareigojimas vietos diasporai. Bundas gynė žydų tautinę-kultūrinę autonomiją, darbininkų teises, pasaulietinį švietimą ir jidiš kalbos viešą statusą.
Religijos atžvilgiu judėjimas buvo sekuliarus, tačiau jo veikla vyko žydų bendruomenių socialinėje aplinkoje. Bundas skyrėsi nuo sionizmo, nes nepripažino emigracijos į Palestiną kaip pagrindinio žydų politinio sprendimo, ir nuo tradicinių bendruomenės institucijų, nes rėmė modernią partijų politiką bei klasės solidarumą. Per Antrąjį pasaulinį karą bundininkai kai kur dalyvavo getų savitarpoje, pogrindžio spaudoje ir pasipriešinime. Po Holokausto judėjimo masinė bazė Europoje buvo smarkiai sunaikinta, bet bundistinė tradicija išliko diasporos atmintyje, archyvuose ir politinės minties istorijoje.