Kippah
Kipa – nedidelis galvos apdangalas, kurį žydų vyrai, o kai kuriose bendruomenėse ir moterys, dėvi kaip pagarbos Dievui ir religinės tapatybės ženklą.
Istorinis kontekstas
Galvos dengimas žydų tradicijoje siejamas su pagarba Dievo akivaizdai ir kuklumu. Ankstyvuosiuose rabininiuose tekstuose jis ne visada apibrėžtas kaip visuotinė pareiga, tačiau ilgainiui tapo plačiai priimta religine praktika. Skirtingose diasporos bendruomenėse susiformavo nevienodi papročiai: vienur galva dengiama nuolat, kitur pirmiausia maldos, studijų ar ritualų metu. Aškenazių aplinkoje kipa tapo atpažįstamu pamaldumo ir bendruomeninės priklausomybės simboliu.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kipa paprastai dėvima sinagogoje, meldžiantis, studijuojant Torą, valgant per religines apeigas ar dalyvaujant gyvenimo ciklo ceremonijose. Ortodoksinėse bendruomenėse vyrai ją dažnai nešioja kasdien. Neortodoksinėse aplinkose praktika gali skirtis, o moterys kai kuriose bendruomenėse taip pat dėvi kipą. Ji gali būti paprasta, megzta, siūta iš audinio ar pritaikyta konkrečiai progai.
Kipa nėra vien dekoratyvus drabužio elementas: ji išreiškia nuostatą, kad žmogus gyvena Dievo akivaizdoje. Hebrajiškas žodis reiškia „kupolą“ arba „skliautą“, todėl apibūdina mažą apvalų galvos apdangalą. Jidiš ir aškenazių vartosenoje dažnai sutinkamas ir žodis „jarmulka“, tačiau „kipa“ yra plačiai suprantamas bendrinis terminas.
Religinėje teisėje galvos dengimo statusas aiškinamas skirtingai: jis gali būti laikomas įpročiu, pagarbaus elgesio norma arba privalomu bendruomenės papročiu. Dėl to praktika priklauso nuo denominacijos, vietos papročių ir asmeninio religingumo. Per maldą kipa dažnai dėvima kartu su talitu ar tefilinais, bet ji nėra tas pats ritualinis objektas.
Kipos forma, spalva ir medžiaga kartais perteikia bendruomeninę ar kultūrinę tapatybę, tačiau tokie ženklai nėra universalūs. Šiuolaikinėje žydų visuomenėje ji gali reikšti religinį įsipareigojimą, pagarbą sakraliai erdvei arba solidarumą per bendruomenės renginius.