Ketubah
Ketuba – žydų vedybų sutartis, kurioje nustatomos vyro pareigos žmonai ir jos finansinės teisės santuokos ar skyrybų atveju.
Istorinis kontekstas
Ketubos institutas susiformavo rabininiame judaizme, remiantis ankstesnėmis vedybinių susitarimų tradicijomis Artimuosiuose Rytuose. Klasikinis tekstas dažniausiai rašytas aramėjiškai, nors pats terminas kilęs iš hebrajų šaknies, reiškiančios „rašyti“. Talmudinėje teisėje ketuba įtvirtino santuokos teisinį pobūdį ir saugojo moters ekonominius interesus. Vėlesnėse aškenazių ir sefardų bendruomenėse jos forma, kalba ir puošyba galėjo skirtis.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Ketuba paprastai pasirašoma prieš vestuvių apeigas ir skaitoma per ceremoniją po chupa. Ji saugoma kaip teisinis ir šeimos dokumentas; pametus gali reikėti sudaryti pakaitinę sutartį. Tradicinėse bendruomenėse ketubos tekstą rengia ar tikrina rabinas arba raštininkas, kad jis atitiktų halachos reikalavimus.
Ketuba nėra vien simbolinis vestuvių liudijimas. Tradiciniu požiūriu tai privalomas dokumentas, be kurio sutuoktiniams nederėtų gyventi kartu kaip susituokusiai porai. Standartiniame tekste nurodomi jaunųjų vardai, vestuvių vieta ir data pagal žydų kalendorių, taip pat vyro įsipareigojimai žmonai: išlaikymas, pagarbus elgesys ir nustatyta piniginė suma skyrybų ar našlystės atveju. Liudytojų parašai suteikia dokumentui teisinę galią pagal žydų teisę.
Ketubos tekstas dažnai yra tradicinės formuluotės, todėl jo turinys gali būti sunkiai suprantamas be rabininio ar kalbinio paaiškinimo. Moderniose bendruomenėse greta klasikinio teksto kartais naudojami papildomi susitarimai ar vertimai, tačiau jų religinis statusas priklauso nuo konkrečios bendruomenės praktikos. Dėl meninio apipavidalinimo ketubos taip pat tapo svarbiais žydų rankraštinės ir dekoratyvinės kultūros objektais.