Mishnah
Mišna – ankstyvas rabininės teisės rinkinys, sudarantis Talmudo pagrindą ir sistemingai išdėstantis žodinę Toros tradiciją pagal temas.
Istorinis kontekstas
Mišna susiformavo iš žodinės mokymo ir teisinio aiškinimo tradicijos, kuri buvo perduodama rabinų mokyklose. Ji paprastai siejama su rabinu Jehuda ha-Nasi, redagavusiu rinkinį apie III a. pradžią. Tekstas tapo autoritetingu rabininio judaizmo pamatu po Antrosios šventyklos laikotarpio, kai religinis gyvenimas vis labiau rėmėsi mokymusi, halakha ir bendruomeninėmis institucijomis. Vėlesni rabinų komentarai prie Mišnos sudarė Gemaros branduolį, o kartu – Talmudą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Mišna studijuojama kaip savarankiškas tekstas ir kaip Talmudo dalis. Ji svarbi ješivų mokyme, rabinų diskusijose, halakhos istorijos tyrimuose ir tradiciniame kasdienio mokymosi cikle. Bendruomenėse, kuriose buvo stipri Talmudo studijų kultūra, įskaitant aškenazišką ir litvakišką mokymosi tradiciją, Mišna veikė kaip pagrindinis rabininės argumentacijos ir sąvokų šaltinis.
Mišna sudaryta hebrajų kalba, trumpu ir koncentruotu stiliumi. Ji suskirstyta į šešias dalis, vadinamas „tvarkomis“: žemdirbystės įstatymų, švenčių, šeimos teisės, civilinės ir baudžiamosios teisės, šventyklos bei aukojimo temų ir ritualinio švarumo. Kiekviena tvarka dalijama į traktatus, o šie – į skyrius ir atskirus mokymus.
Tekstas dažnai pateikia skirtingas rabinų nuomones be išsamaus paaiškinimo, todėl vėlesnė tradicija jį aiškino, lygino ir plėtojo. Šie aiškinimai sudaro Gemarą; kartu Mišna ir Gemara yra Talmudo struktūros pagrindas. Mišnoje dominuoja halakhinės temos, tačiau joje pasitaiko ir etinių, teologinių ar pamokomojo pobūdžio posakių.
Mišna nėra Biblijos dalis. Ji priklauso rabininės literatūros korpusui ir liudija, kaip žydų teisė bei praktika buvo sisteminama po šventyklinio kulto nykimo. Dėl aiškios struktūros ji tapo vienu svarbiausių įvadų į Talmudo logiką ir rabininio judaizmo sąvokyną.