Torah
Tora – pagrindinis judaizmo šventasis tekstas: Penkios Mozės knygos, taip pat platesne prasme Dievo mokymas, įstatymas ir religinė tradicija.
Istorinis kontekstas
Toros samprata susiformavo senovės Izraelio religijoje, kur rašytinis pasakojimas, įstatymai ir sandoros idėja tapo bendruomenės tapatybės pagrindu. Penkiaknygė hebrajiškoje Biblijoje užėmė išskirtinę vietą, o vėlesnė rabinų tradicija ją aiškino per Mišną, Talmudą, midrašus ir halachą. Greta rašytinės Toros susiklostė ir „žodinės Toros“ samprata – autoritetingas aiškinimų bei teisinių principų perdavimas iš kartos į kartą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Tora skaitoma sinagogoje per viešas pamaldas iš pergamentinio ritinio, paprastai suskirstant tekstą į savaitines dalis. Ji mokoma chederyje, ješivoje ir beit midraše, cituojama teisės, etikos ir apeigų klausimais. Žydų bendruomenėse Toros ritinys laikomas aron kodeše, išnešamas skaitymui ir pagerbiamas kaip šventas objektas.
Siaurąja prasme Tora reiškia Penkiaknygę: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygas. Jose pateikiami pasaulio sukūrimo, patriarchų, išėjimo iš Egipto, Sinajaus sandoros ir kelionės per dykumą pasakojimai, taip pat religiniai, etiniai ir ritualiniai įsakymai. Platesne prasme žodis „Tora“ gali reikšti visą Dievo mokymą ir žydų religinę teisę bei tradiciją.
Sinagogose Tora skaitoma iš ranka soferio parašyto ritinio. Ritinys rašomas hebrajų kalba ant pergamento, be balsių ženklų, todėl skaitymui reikia pasirengimo ir tradicinės kantiliacijos. Spausdintose knygose Toros tekstas dažnai pateikiamas su komentarais, vertimais ir haftaromis.
Rabinų judaizme svarbi skirtis tarp rašytinės Toros ir žodinės Toros. Pastaroji apima aiškinimo tradicijas, kurios išplėtotos Mišnoje, Gemaroje, midrašuose ir responsuose. Todėl Tora nėra vien tekstas: ji yra studijų, apeigų, teisės ir bendruomeninės atminties centras.