Kosher
Košer – pagal halachą tinkamas, leistinas ar rituališkai galiojantis dalykas, dažniausiai maistas, paruoštas laikantis žydų religinių taisyklių.
Istorinis kontekstas
Sąvoka kilo iš hebrajų šaknies, reiškiančios tinkamumą ar deramumą. Maisto taisyklių pagrindai išdėstyti Toroje, ypač kalbant apie leidžiamus ir draudžiamus gyvūnus, kraujo draudimą bei atskyrimo principus. Rabinų literatūra – Mišna, Talmudas ir vėlesni responsai – išplėtojo praktines normas: skerdimą, indų naudojimą, priežiūrą, švenčių ypatumus. Todėl „košer“ tapo ir teisine, ir kasdienės religinės disciplinos kategorija.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kasdienėje kalboje terminas dažniausiai vartojamas maistui: košerinė mėsa, vynas, virtuvė ar valgykla. Jis taip pat gali reikšti rituališkai tinkamą daiktą, pavyzdžiui, pergamentą ar religinį tekstą. Žydų bendruomenėse košeriškumo laikymasis siejasi su namų tvarka, švenčių pasirengimu, pasitikėjimu prižiūrėtojais ir bendruomenine infrastruktūra.
„Košer“ nėra vien skonio ar higienos žyma; tai halachinis tinkamumo statusas. Maisto atveju jis priklauso nuo kelių sąlygų: ar rūšis leidžiama, ar gyvūnas paskerstas pagal šechitos taisykles, ar pašalintas kraujas, ar nepažeistas mėsos ir pieno atskyrimas, ar gamyboje nenaudoti draudžiami ingredientai. Per Pesachą taikomi papildomi reikalavimai, susiję su raugu ir maca. Košeriškumas taip pat priklauso nuo indų, virtuvės paviršių ir gamybos grandinės, todėl viešam maistui dažnai reikalinga rabininė priežiūra; ją gali vykdyti mashgiach. Platesne prasme „košer“ gali apibūdinti bet ką, kas laikoma galiojančiu pagal žydų teisę, pavyzdžiui, Toros ritinį, liudytoją ar ritualinį veiksmą. Artimas terminas „kashrut“ reiškia visą šių taisyklių sistemą, o „košer“ – konkretų tinkamumo įvertinimą.