Challah
Challah – šventinė žydų duona, dažniausiai pinta, valgoma per Šabatą ir kai kurias šventes; pavadinimas taip pat siejamas su tešlos atskyrimo micva.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškas žodis ḥallah Biblijoje reiškė tešlos dalį, atskiriamą kaip auka. Rabinų teisėje ši pareiga išliko kaip simbolinis gabalėlio atskyrimas kepant duoną. Vėliau aškenazių papročiuose challah tapo šventinės, dažnai pintos, duonos pavadinimu. Jos forma, saldumas ir priedai kito pagal regionus, tačiau ryšys su Šabato stalu ir palaiminimu išliko svarbiausias.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Per Šabatą paprastai ant stalo dedami du kepalai, primenantys dvigubą manos porciją. Jie uždengiami specialiu audiniu, po kidušo palaiminami ir dalijami susirinkusiesiems. Challah taip pat kepama šventėms; per Roš ha-Šaną dažnai pasirenkama apvali forma, siejama su metų ciklu.
Challah yra ir maistas, ir ritualinis ženklas. Kasdienėje kalboje šis žodis dažniausiai reiškia minkštą kvietinę duoną, dažnai praturtintą kiaušiniais ir aliejumi, bet pagal kašruto reikalavimus paprastai nekepamą su pienu, kad ją būtų galima valgyti su mėsa. Ritualine prasme svarbus tešlos atskyrimas: kepant pakankamą kiekį tešlos, nuo jos atskiriamas mažas gabalėlis ir nebevartojamas maistui. Ši praktika sieja namų virtuvę su halachine tradicija.
Šabato challah paprastai pinama, tačiau forma nėra vienoda visose bendruomenėse. Dvigubas kepalų skaičius pabrėžia šventės gausą ir atskiria šventinį valgį nuo kasdienio. Aškenazių, taip pat litvakų, kultūroje challah priklausė šeimos ir bendruomenės šventinio stalo pasauliui, greta maldų, palaiminimų ir bendro valgymo.