Halakha
Norminė žydų religinės teisės ir praktikos sistema, apimanti įsakymus, draudimus, papročius ir rabinų sprendimus kasdieniam bei bendruomeniniam gyvenimui.
Istorinis kontekstas
Sąvoka kilo iš hebrajų šaknies, reiškiančios „eiti“ arba „keliauti“, todėl siejama su elgesio keliu. Halakhos pagrindai siejami su Tora ir žodine tradicija, vėliau išdėstyta Mišnoje, Talmude ir rabinų komentaruose. Viduramžiais ir naujaisiais laikais ją sistemino teisynai bei responsa literatūra, kurioje rabinai atsakydavo į konkrečius praktinius klausimus.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Halakha taikoma sprendžiant šabo, kašruto, maldos, šeimos gyvenimo, švenčių, paveldėjimo, laidojimo ir bendruomenės tvarkos klausimus. Praktikoje jos laikymosi mastas skiriasi pagal religinę kryptį ir asmeninį pasirinkimą. Tradicinėse žydų bendruomenėse halakhinius klausimus aiškino rabinai, mokyklos ir teismai.
Halakha nėra vien teisinis kodeksas siaurąja prasme: ji apima ritualinį, etinį ir socialinį elgesį. Jos normos grindžiamos rašytine Tora, rabinų perduota žodine tradicija, Talmudo diskusijomis, vėlesniais teisynais ir autoritetingais atsakymais į klausimus. Skiriami biblinės kilmės įsakymai, rabinų nustatytos taisyklės ir vietos ar bendruomenės papročiai, nors jų santykis gali būti sudėtingas. Halakha dažnai svarstoma kartu su mitzvah sąvoka, nes įsakymai sudaro jos praktinį pagrindą. Ji taip pat atskiriama nuo aggadah – pasakojamosios, teologinės ar moralinės rabinų literatūros dalies. Kai kuriais atvejais halakhinė logika numato principų hierarchiją, pavyzdžiui, gyvybės išsaugojimo svarbą. Dėl istorinių aplinkybių ir naujų situacijų halakhiniai sprendimai nuolat buvo aiškinami iš naujo, tačiau remiantis ankstesnių autoritetų argumentais.