Aggadah
Agada – rabinų literatūros pasakojamoji ir pamokomoji dalis: pasakojimai, palyginimai, etinės įžvalgos, teologinės mintys ir Rašto aiškinimai, priešpriešinami teisinei halachai.
Istorinis kontekstas
Sąvoka susiformavo rabinų judaizme, aiškinant Hebrajų Bibliją ir perduodant mokymą žodine tradicija. Agadinė medžiaga įtraukta į Talmudą, midrašų rinkinius ir vėlesnius komentarus. Ji vystėsi greta halachos: ne kaip teisės kodeksas, bet kaip pasakojimo, pamokymo ir teologinės vaizduotės erdvė, padėjusi perteikti vertybes, istorijos atmintį ir religinę pasaulėžiūrą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Agada skaitoma ir aiškinama mokantis Talmudo, midrašo ar ruošiant pamokslus. Ji dažnai pasitelkiama etiniams klausimams, švenčių prasmėms ir biblinėms istorijoms paaiškinti. Praktiniame religiniame gyvenime ji papildo teisines diskusijas, suteikdama joms moralinį, vaizdinį ir dvasinį kontekstą.
Agada apima įvairius tekstų tipus: rabinų pasakojimus, paraboles, dialogus, maldas, legendinius motyvus, teologinius svarstymus ir kūrybiškus Biblijos aiškinimus. Ji nėra vien „legenda“ ar „folkloras“: agadiniai tekstai gali būti filosofiniai, poleminiai, pedagoginiai arba poetiniai. Klasikinėje rabinų literatūroje dažnai skiriama halacha, nustatanti religinės teisės normas, ir agada, padedanti suprasti prasmę, vertybes ir žmogaus santykį su Dievu, bendruomene bei istorija. Talmude teisinės diskusijos neretai pereina į agadinius pasakojimus, todėl abi sritys veikia kartu. Midrašų rinkiniuose agada ypač svarbi kaip būdas išplėsti biblinį pasakojimą, paaiškinti neaiškias vietas ar išryškinti moralinę žinią. Terminą reikėtų skirti nuo Pesacho „Hagados“ – konkrečios šventinio sederio knygos, nors abu žodžiai kilę iš tos pačios hebrajiškos šaknies, susijusios su pasakojimu.