Shekhinah
Šechina – rabinų judaizmo sąvoka, reiškianti Dievo artumą ar apsigyvenantį buvimą pasaulyje, ypač siejamą su malda, šventumu, Izraelio bendruomene ir šventomis vietomis.
Istorinis kontekstas
Žodis kilo iš hebrajų šaknies š-kh-n, reiškiančios „gyventi“ ar „apsistoti“. Biblijoje artima idėja siejama su Dievo buvimu Padangtėje ir Šventykloje, tačiau pati sąvoka ryškiai išplėtota rabinų literatūroje. Talmude ir midrašuose Šechina apibūdina Dievo artumą bendruomenei, besimeldžiantiems ar studijuojantiems Torą, taip pat tremties patirtį. Kabalistinėje tradicijoje ji įgijo simbolinį, dažnai moterišką, Dievo artumo aspektą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Sąvoka vartojama teologiniuose aiškinimuose, pamoksluose, mistiniuose tekstuose ir maldos komentarų kalboje. Ji padeda kalbėti apie Dievo buvimą nevaizduojant jo kūniškai. Praktiniame religiniame gyvenime Šechina siejama su minjanu, sinagoga, Toros studijomis, Šabato šventumu ir namų religinės atmosferos kūrimu.
Šechina nėra atskira dievybė, o būdas nusakyti, kaip Dievo artumas patiriamas kūrinijoje ir bendruomenės religiniame gyvenime. Rabinų tekstuose ji gali „ilsėtis“, „pasitraukti“ ar „būti“ ten, kur laikomasi teisingumo, meldžiamasi arba studijuojama Tora. Tokia kalba yra vaizdinga: ji leidžia kalbėti apie santykį su Dievu, vengiant tiesioginio kūniško aprašymo.
Svarbi tema yra Šechinos ryšys su Izraeliu tremtyje: Dievo artumas vaizduojamas kaip lydintis tautą net praradus Šventyklą. Kabalistinėje tradicijoje Šechina dažnai tapatinama su Malkhut, žemiausia sefira, ir laikoma dieviškojo buvimo aspektu, kuris siekia darniai susijungti su kitais dieviškumo lygmenimis. Dėl to malda, micvos ir šventinis laikas gali būti suvokiami kaip veiksmai, atveriantys erdvę Dievo artumui.