Tzedakah
Tzedakah – žydų etikos ir halachos sąvoka, reiškianti teisingumu grindžiamą pareigą remti stokojančius ir prisidėti prie bendruomenės gerovės, ne vien savanorišką labdarą.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškas žodis siejamas su šaknimi, reiškiančia teisumą ir teisingumą. Bibliniuose tekstuose rūpinimasis vargšais, našlėmis, našlaičiais ir svetimšaliais pateikiamas kaip religinė pareiga. Rabinų literatūroje ši pareiga buvo išplėtota kaip halachinė ir moralinė praktika: nustatytos davimo normos, gavėjų orumo apsauga, bendruomeninių fondų vaidmuo. Viduramžių ir vėlesnėje žydų tradicijoje tzedakah tapo viena pagrindinių socialinės atsakomybės formų.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kasdienėje religinėje ir bendruomeninėje praktikoje tzedakah gali reikšti auką vargšams, paramą mokymuisi, ligoniams, našlaičiams ar bendruomenės institucijoms. Ji dažnai atliekama prieš šventes, per sinagogos rinkliavas ar namuose laikant aukų dėžutę. Sąvoka pabrėžia ne vien dosnumą, bet ir pareigą veikti teisingai.
Tzedakah skiriasi nuo įprastos „labdaros“ sampratos tuo, kad remiasi ne vien gera valia, o teisingumo įsipareigojimu. Duodant svarbu ir suma, ir būdas: tradicija vertina pagalbą, kuri išsaugo gavėjo orumą, leidžia jam tapti savarankiškesniam arba teikiama diskretiškai. Pareiga taikoma ne tik pasiturintiesiems; net ribotų išteklių žmogus gali dalyvauti pagal galimybes.
Bendruomenėje tzedakah palaikė socialinį solidarumą: lėšos galėjo būti skiriamos maistui, gydymui, išpirkai, mokykloms, sinagogoms ar keliautojams. Ji glaudžiai susijusi su mitzvah samprata, nes laikoma religiniu įsakymu ir etiniu veiksmu. Nuo gemilut hasadim ji skiriasi tuo, kad dažniausiai apima materialinę paramą, o pastaroji reiškia platesnius gerumo darbus – laiką, rūpestį, lankymą ar palydėjimą. Tzedakah todėl jungia asmeninę atsakomybę, halachinę normą ir bendruomeninę savitarpio pagalbą.