Shiva
Septynių dienų žydų gedulo laikotarpis po artimo giminaičio laidotuvių, skirtas maldai, susilaikymui nuo kasdienybės ir bendruomenės paguodai.
Istorinis kontekstas
Sąvoka kilo iš hebrajų žodžio „septyni“ ir remiasi bibliniais bei rabininiais gedulo papročiais. Talmudinėje tradicijoje susiformavo artimųjų gedėjimo taisyklės: laikotarpio trukmė, gedėtojų elgesys, maldų tvarka ir bendruomenės pareiga guosti. Vėlesnėje halakhinėje literatūroje shiva tapo aiškiai apibrėžta pirmąja gedulo pakopa, po kurios seka ilgesni, bet mažiau griežti atminimo ir gedėjimo laikotarpiai.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Shiva pradedama po palaidojimo ir paprastai vyksta mirusiojo ar gedinčiųjų namuose. Gedėtojai vengia darbo, švenčių, pramogų, dažnai sėdi ant žemų kėdžių, priima lankytojus. Jei susirenka minyan, namuose gali būti kalbamos maldos ir Kaddish. Lankytojai paprastai ateina tyliai palaikyti, o ne linksminti.
Shiva taikoma mirus tėvui, motinai, sutuoktiniui, vaikui, broliui ar seseriai. Ji yra intensyviausias gedulo tarpsnis: žmogus laikinai pasitraukia iš įprastos socialinės veiklos, kad galėtų išgyventi netektį ritualinėje ir bendruomeninėje aplinkoje. Papročiai skiriasi pagal bendruomenę, tačiau dažni ženklai yra uždengti veidrodžiai, paprastas maistas gedėtojams, žvakė mirusiojo atminimui ir lankytojų sakomi paguodos žodžiai. Svarbi ne tik gedėtojo pareiga, bet ir bendruomenės atsakomybė: atnešti maisto, pasirūpinti maldos kvorumu, būti šalia be perteklinių kalbų. Shabbat metu vieši gedulo ženklai paprastai sustabdomi, nors pats skaičiavimas tęsiasi; kai kurios šventės gali sutrumpinti arba pakeisti shiva eigą pagal halakhą. Po jos gedulas pereina į švelnesnę formą, o mirusiojo atminimas vėliau siejamas su Yahrzeit ir atminimo maldomis.