Jewish cemetery
Žydų kapinės – pagal žydų teisę ir papročius tvarkoma laidojimo vieta, kurioje mirusieji laidojami atskiruose kapuose, dažnai pažymėtuose macevomis.
Istorinis kontekstas
Žydų laidojimo tradicija remiasi pagarba mirusiajam ir kūno vientisumo saugojimu. Kapinės tradiciškai laikomos šventa, bet rituališkai atskira erdve, dažnai vadinama „amžinybės namais“. Diasporoje jos tapo vienu pastoviausių bendruomenės pėdsakų: net sunykus sinagogoms ar bendruomeninėms institucijoms, kapų akmenys išsaugodavo vardus, genealogiją, simbolius ir kalbų kaitą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kapinėse lankomasi per laidotuves, mirties metines ir atminimo dienomis; ant kapo įprasta padėti akmenėlį. Lietuvos žydų istorijos tyrimuose jos svarbios kaip materialus paveldas ir šaltinis apie bendruomenes, šeimas, religinius titulus, amatus bei vietos kalbinę aplinką.
Žydų kapinių tvarką lemia halachinės nuostatos ir vietos papročiai. Paprastai vengiama kapų perkėlimo, o palaidojimo vieta suvokiama kaip ilgalaikė mirusiojo ramybės erdvė. Antkapiai – macevos – gali būti su hebrajiškais, jidiš, vietos kalbų ar keliakalbiais įrašais. Juose dažnai pateikiamas mirusiojo vardas, tėvo vardas, mirties data pagal žydų kalendorių, palaiminimo formulės, kartais profesijos ar dorybių apibūdinimai. Simboliai, pavyzdžiui, Dovydo žvaigždė, žvakidės, laiminančios rankos ar ąsotis, gali nurodyti religines asociacijas, šeimos kilmę ar atminimo motyvus. Kai kuriuose kapinėse yra oheliai – statiniai virš gerbiamų rabinų ar kitų iškilių asmenų kapų. Kapinių priežiūra istoriškai priklausė bendruomenei arba laidotuvių draugijoms, o šiandien jų apsauga siejama su paveldo dokumentavimu, įrašų skaitymu ir pagarbia teritorijos priežiūra.