Gabbai
Sinagogos ar bendruomenės pareigūnas, rūpinęsis pamaldų tvarka, aukų rinkimu, kvietimais prie Toros ir praktiniais bendruomenės reikalais.
Istorinis kontekstas
Žodis kilęs iš hebrajų šaknies, siejamos su rinkimu ar kaupimu, todėl ankstyva reikšmė buvo susijusi su mokesčių, aukų ar labdaros surinkėju. Rabininiuose ir vėlesniuose žydų bendruomenių kontekstuose gabbai tapo praktines pareigas atliekančiu patikėtiniu. Aškenazių bendruomenėse ši funkcija ypač siejosi su sinagoga: gabbai prižiūrėjo pamaldų eigą, padėjo rabinui ir kantoriui, tvarkė garbės paskyrimus bei bendruomenės lėšas. Pareigų apimtis priklausė nuo vietos papročių ir bendruomenės dydžio.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kasdienėje religinėje praktikoje gabbai galėjo paskelbti, kam suteikiama alija prie Toros, pasirūpinti minjano tvarka, rinkti aukas ar perduoti bendruomenės pranešimus. Terminas vartojamas tiek hebrajiškoje, tiek jidiš aplinkoje. Lietuvos žydų bendruomenėse, kaip ir kitose Aškenazių bendruomenėse, tokia pareigybė buvo susijusi su sinagogos savivalda ir patikimų bendruomenės narių atsakomybe.
Gabbai nebuvo dvasininkas siaurąja prasme, nors jo darbas vyko religinėje erdvėje. Jis rūpinosi tuo, kad bendruomenės malda ir sinagogos gyvenimas vyktų tvarkingai: koordinavo pamaldų dalyvius, padėdavo laikytis nusistovėjusios tvarkos, galėjo prižiūrėti Toros ritinių išėmimą ir grąžinimą, skelbti kvietimus skaitymui. Kai kuriose bendruomenėse būdavo keli gabbajai, atsakingi už skirtingas sritis.
Svarbu skirti gabbai nuo rabino ir kantoriaus. Rabinas aiškino žydų teisę ir mokė, kantorius vedė maldą giedojimu, o gabbai paprastai atliko organizacinį ir administracinį darbą. Tačiau jo autoritetas galėjo būti reikšmingas, nes jis veikė kaip bendruomenės pasitikėjimo asmuo.
Terminas taip pat vartotas junginiuose, pavyzdžiui, gabbai tzedakah – labdaros rinkėjas ar skirstytojas. Todėl gabbai pareigybė atskleidžia, kaip tradicinėje žydų bendruomenėje religinė praktika, savivalda ir savitarpio pagalba buvo glaudžiai susijusios.