Cantor
Kantorius, arba chazanas, yra sinagogos maldų vedėjas, giedantis ar recituojantis liturgiją ir padedantis bendruomenei laikytis nustatytos maldos tvarkos.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškas žodis ḥazzan ankstyvuosiuose rabininiuose šaltiniuose reiškė bendruomenės ar sinagogos prižiūrėtoją, o vėliau vis labiau siejosi su viešos maldos vedimu. Viduramžiais Aškenazių pasaulyje susiformavo savitos liturginės giedojimo tradicijos, vadinamos nusach. Rytų Europos žydų bendruomenėse chazanas dažnai buvo samdomas religinis tarnautojas, kurio autoritetas skyrėsi nuo rabino: jis pirmiausia rūpinosi maldos atlikimu, ne teisės sprendimais.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kantorius reikalingas viešose pamaldose, ypač per Šabatą, šventes ir atgailos dienų liturgiją, kai giedojimas tampa itin svarbus. Jis gali vesti Kaddish, skaityti maldas iš Siddur ar Machzor, derinti bendruomenės atsakus. Mažose bendruomenėse šias pareigas kartais atlikdavo tinkamas pasaulietis, jei nebuvo nuolatinio chazano.
Kantoriaus pareigos apima ne vien gražų balsą. Tradiciškai vertinamas liturgijos išmanymas, taisyklingas hebrajų tarimas, gebėjimas laikytis bendruomenės melodinės tradicijos ir pagarbus elgesys prieš bendruomenę. Chazanas veikia kaip šaliach cibur – „bendruomenės pasiuntinys“, todėl jo giedama malda simboliškai tariama visų susirinkusiųjų vardu. Tai skiria jį nuo rabino, kurio pagrindinė funkcija yra mokymas, halachinių klausimų aiškinimas ir dvasinis vadovavimas. Vis dėlto praktikoje pareigos galėjo sutapti: tas pats asmuo kartais mokė vaikus, skaitė Torą ar atliko kitus sinagogos darbus. Per didžiąsias šventes kantoriaus vaidmuo ypač matomas, nes Machzor tekstai ilgesni, melodijos iškilmingesnės, o bendruomenės dalyvavimas priklauso nuo vedėjo ritmo ir balso. Aškenazių tradicijoje chazanut vadinama ir kantoriško giedojimo menas.