Selichot
Selichot – atgailos ir maldavimo maldos, kalbamos prieš didžiąsias rudens šventes ir kai kuriomis pasninko dienomis, prašant Dievo atleidimo bendruomeniškai sinagogoje.
Istorinis kontekstas
Selichot tekstai susiformavo rabininėje liturgijoje kaip atgailos poezija ir maldavimai, paremti bibliniais gailestingumo motyvais, ypač trylika Dievo gailestingumo savybių iš Išėjimo knygos. Viduramžiais įvairiose žydų bendruomenėse susiklostė skirtingi jų rinkiniai ir melodijos. Aškenazių apeigose Selichot ypač siejamos su laikotarpiu prieš Rosh Hashanah ir Yom Kippur, nors panašios maldos vartojamos ir kitomis atgailos progomis. Spausdinti machzorai ir specialūs sąsiuviniai vėliau padėjo suvienodinti vietinius papročius.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Selichot dažniausiai kalbamos anksti ryte arba vėlai vakare, dažnai dalyvaujant minyanui ir kantoriui. Jos padeda bendruomenei pereiti į atgailos, savikontrolės ir susitaikymo laiką. Aškenazių paprotyje pirmosios Selichot prieš Rosh Hashanah neretai tampa išskirtine sinagogos pamalda su savitomis melodijomis.
Selichot liturgiją sudaro trumpi prašymai, biblinės eilutės, vidui – nuodėmių išpažinimo formulės – ir poetiniai tekstai, vadinami pijutim. Pagrindinis jų motyvas yra Dievo gailestingumas ir žmogaus pastanga grįžti prie teisingo gyvenimo, hebrajiškai vadinama teshuvah. Daugelyje apeigų kartojama trylikos gailestingumo savybių formulė; tradiciškai ji sakoma tik dalyvaujant maldos kvorumui. Selichot nėra viena vienoda malda: jų tvarka, melodijos ir tekstų atranka skiriasi pagal liturginę tradiciją, bendruomenę ir progą. Prieš Yom Kippur jos sustiprina pasirengimą pasninkui ir teismo dienos temai, o kitomis dienomis gali lydėti pasninką ar bendruomeninę nelaimės atmintį. Nors tekstai dažnai sudėtingi ir poetiški, jų praktinė paskirtis aiški: viešai įvardyti kaltę, prašyti atleidimo ir paskatinti moralinį atsinaujinimą.