Rosh Hashanah
Rosh Hashanah – žydų Naujieji metai, švenčiami tišrio mėnesio pradžioje; tai maldos, atgailos, teismo ir dvasinio atsinaujinimo laikas.
Istorinis kontekstas
Šventės pagrindas siejamas su Biblijoje minima „trimitavimo diena“ septintąjį mėnesį. Rabinų tradicijoje ji išplėtota kaip metų pradžia, Dievo teismo diena ir laikotarpio, vedančio į Yom Kippur, pradžia. Viduramžiais susiformavo saviti maldynai, liturginės poemos ir bendruomeniniai papročiai, ypač aškenaziškoje aplinkoje. Šventė tapo viena svarbiausių metinio religinio ciklo ribų.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Rosh Hashanah metu sinagogoje skaitomos specialios maldos iš machzoro, pučiamas šofaras, linkima gerų metų. Namuose valgomi simboliniai patiekalai, pavyzdžiui, obuolys su medumi, reiškiantis saldžių metų viltį. Šventė siejama su teshuvah – grįžimu, savistaba ir santykių su žmonėmis bei Dievu taisymu.
Rosh Hashanah pažymi ne tik kalendorinę pradžią, bet ir religinę žmogaus atsakomybės akimirką. Tradicijoje šios dienos vadinamos teismo dienomis: tikima, kad žmogaus darbai apmąstomi, o ateinančių metų likimas susiejamas su atgaila, malda ir gerais darbais. Šventė paprastai trunka dvi dienas diasporoje ir kai kuriose bendruomenėse Izraelyje.
Svarbus ženklas yra šofaro garsas, primenantis pabudimą iš dvasinio abejingumo. Liturgijoje pabrėžiamos Dievo karalystės, atminimo ir šofaro temos. Prieš šventę ir jos metu dažnai sakomos Selichot maldos, o po jos prasideda Dešimt atgailos dienų, vedančių į Yom Kippur.
Namų papročiai papildo sinagoginę maldą: uždegamos šventinės žvakės, sakomas kidušas, valgoma apvali challah, saldūs ar vaisingumą simbolizuojantys valgiai. Rosh Hashanah sveikinimas išreiškia linkėjimą būti įrašytam geriems metams.