Tisha B’Av
Tisha B'Av – žydų pasninko ir gedulo diena, minima Avo mėnesio devintąją, siejama su Jeruzalės Šventyklų sugriovimu ir kitomis nelaimėmis istorinėje atmintyje.
Istorinis kontekstas
Šios dienos reikšmė kilo iš rabininės tradicijos, siejusios Avo devintąją su Pirmosios ir Antrosios Jeruzalės šventyklų sunaikinimu. Mishnah ir Talmudas įtvirtino ją kaip viešo pasninko ir gedulo laiką. Vėlesnėje liturgijoje prie Šventyklų praradimo temos prijungti kiti žydų istorijos sukrėtimai, todėl Tisha B’Av tapo platesniu tremties, bendruomeninių netekčių ir religinio ilgesio ženklu.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Praktikoje Tisha B’Av prasideda vakare ir tęsiasi iki kitos dienos sutemų. Laikomasi pasninko, vengiama prabangos ir džiaugsmingų veiklų, sinagogoje skaitoma Raudų knyga ir gedulingos elegijos. Aškenazių tradicijoje, kuriai priklausė ir dauguma Lietuvos žydų, papročiai galėjo apimti sėdėjimą žemai, prislopintą apšvietimą ir santūrią liturginę nuotaiką.
Tisha B’Av yra viena griežčiausių žydų kalendoriaus gedulo dienų, savo pasninko trukme ir kai kuriais draudimais primenanti Yom Kippur, nors jos prasmė yra gedulinė, o ne atgailos kulminacija. Ji užbaigia laikotarpį, vadinamą „trimis savaitėmis“, per kurį tradiciškai ribojamos linksmybės ir vestuvės. Jei Avo devintoji sutampa su Šabatu, pasninkas paprastai nukeliamas, nes Šabato džiaugsmas turi pirmenybę viešam gedului.
Svarbiausias vakaro skaitinys yra Eicha, arba Raudų knyga, apraudanti Jeruzalės sunaikinimą. Prie jos pridedamos kinot – poetinės raudos, sukurtos įvairiais laikotarpiais ir bendruomenėse. Tisha B’Av nėra vien praeities tragedijų minėjimas: tradicijoje ji taip pat siejama su viltimi, kad gedulas gali virsti atstatymo ir išganymo laukimu.