Teshuvah
Tešuva – žydų etikos ir religijos sąvoka, reiškianti grįžimą prie Dievo ir teisingo kelio per kaltės pripažinimą, atgailą, taisymą ir elgesio keitimą.
Istorinis kontekstas
Žodis kilęs iš hebrajų šaknies, reiškiančios „grįžti“. Biblijoje grįžimas siejamas su ištikimybe Sandorai ir moraliniu atsinaujinimu. Rabinų literatūroje tešuva išplėtota kaip dvasinis procesas, apimantis ne tik jausmą, bet ir veiksmą. Viduramžių žydų etikos ir teisės tekstuose ji tapo nuosekliai aprašoma pareiga, ypač susijusia su atleidimu, atsakomybe ir asmens gebėjimu keistis.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Tešuva ypač pabrėžiama prieš Roš ha-Šaną ir Jom Kipurą, per slichot maldas ir asmeninį sąžinės patikrinimą. Ji taikoma kasdienėms situacijoms: atsiprašymui, žalos atlyginimui, įpročių keitimui. Bendruomeniniame gyvenime sąvoka sieja maldą, etinį mokymąsi ir santykių atkūrimą tarp žmonių.
Rabinų tradicijoje tešuva paprastai suprantama kaip kelių dalių procesas: nusižengimo atpažinimas, nuoširdus gailestis, išpažinimas maldoje ar prieš nukentėjusį asmenį, pasiryžimas nekartoti klaidos ir, kai įmanoma, padarytos žalos ištaisymas. Svarbi perskyra daroma tarp nuodėmių prieš Dievą ir nusižengimų kitam žmogui: pastaruoju atveju vien maldos nepakanka, reikia atsiprašyti ir siekti susitaikymo. Todėl tešuva nėra vien emocinė atgaila ar formalus ritualas; ji vertinama pagal pasikeitusį elgesį. Etinėje literatūroje ši sąvoka siejama su savistaba, charakterio ugdymu ir atsakomybe už kalbą, veiksmus bei bendruomeninius įsipareigojimus. Ji taip pat išreiškia viltį, kad žmogus gali atsinaujinti net po moralinės nesėkmės.