Midrash
Midrašas – žydų tradicijos rabininės Biblijos interpretacijos žanras ir tekstų rinkiniai, aiškinantys Šventojo Rašto eilutes teisiniais, pasakojamaisiais, etiniais ir homiletiniais būdais.
Istorinis kontekstas
Midrašo tradicija siejama su hebrajų šaknimi darash – „ieškoti“, „tirti“, „aiškinti“. Ji formavosi rabininėje aplinkoje po Antrosios Šventyklos laikotarpio, kai Šventojo Rašto tekstai buvo aiškinami mokyklose, pamoksluose ir teisinėse diskusijose. Ankstyvieji midrašai glaudžiai susiję su Mišna ir Talmudu, o vėlesni rinkiniai plėtojo biblines temas, pasakojimus ir moralines pamokas skirtingoms bendruomenėms.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Midrašas naudojamas studijuojant Bibliją, rengiant pamokslus, aiškinant šventes ir aptariant etines dilemas. Jis skaitomas ne kaip paprastas pažodinis komentaras, bet kaip interpretacinis metodas, ieškantis gilesnių prasmių tekste. Tradicinėse mokymosi erdvėse midrašo ištraukos dažnai aptariamos kartu su Talmudu, halacha ir aggada.
Midrašas apima ir metodą, ir konkrečius tekstų rinkinius. Kaip metodas jis remiasi dėmesingu Biblijos kalbos, pasikartojimų, neaiškumų ar nutylėjimų skaitymu. Tokie požymiai laikomi proga klausti, kaip eilutė dera su kitomis Rašto vietomis, teisine tradicija ar bendruomenės patirtimi. Skiriamas halachinis midrašas, susijęs su religinės teisės aiškinimu, ir aggadinis midrašas, kuriame vyrauja pasakojimai, palyginimai, teologinės mintys ir moraliniai pamokymai. Midrašas nesiekia vien istorinio paaiškinimo; jis dažnai kuria prasminį dialogą tarp teksto ir skaitytojo. Dėl to tie patys bibliniai epizodai gali turėti kelias interpretacijas. Žydų mokymosi tradicijoje midrašas padeda suprasti, kaip autoritetingas tekstas tampa gyvu svarstymo, mokymo ir religinės vaizduotės šaltiniu.