Gemara
Gemara – aramėjiški rabinų svarstymai ir diskusijos apie Mišną; kartu su Mišna ji sudaro Talmudą ir yra pagrindinis žydų teisės bei tradicijos studijų tekstas.
Istorinis kontekstas
Terminas kilęs iš aramėjų kalbos žodžio, siejamo su mokymusi ir užbaigimu. Gemara susiformavo vėlyvojoje Antikoje, kai amoraim vadinami rabinai aiškino Mišnos teiginius, lygino tradicijas, sprendė teisines problemas ir plėtojo pasakojamąją medžiagą. Skirtingose mokymosi aplinkose Palestinoje ir Babilonijoje šios diskusijos buvo redaguotos į du Talmudo korpusus: Jeruzalės ir Babilono Talmudą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Gemara studijuojama sinagogose, beit midraš ir ješivose, dažnai poromis arba grupėmis, skaitant tekstą su komentarais. Lietuvos žydų mokymosi tradicijoje, kaip ir platesniame aškenazių pasaulyje, Gemaros analizė buvo svarbi rabinų išsilavinimo dalis. Ji naudojama halachinėms išvadoms suprasti, bet ne visada pateikia galutinį praktinį sprendimą.
Gemara nėra atskira Biblijos knyga ar vien tik teisės kodeksas. Jos tekstas dažnai sudarytas kaip daugiasluoksnė diskusija: pateikiamas Mišnos teiginys, keliami prieštaravimai, cituojamos ankstesnės tradicijos, siūlomi paaiškinimai ir tikslinamos sąvokos. Tokios teminės diskusijos vadinamos sugijomis. Dalis medžiagos yra halachinė, susijusi su religine teise ir kasdienės praktikos normomis; kita dalis priklauso agadinei sričiai – pasakojimams, etiniams svarstymams, Biblijos aiškinimui ir teologinėms mintims. Dėl glausto stiliaus, aramėjų kalbos ir gausių nuorodų Gemara paprastai mokomasi su tradiciniais komentarais. Babilono Talmudo Gemara daugelyje žydų bendruomenių tapo pagrindiniu rabininio mokymosi tekstu, nors Jeruzalės Talmudas taip pat išlieka svarbus tyrinėjimams ir kai kurioms teisės tradicijoms.