Kaddish
Kadišas – aramėjiška žydų malda, šlovinanti Dievo vardą; ji kalbama per bendruomenines pamaldas ir dažnai siejama su gedulu bei mirusiųjų atminimu.
Istorinis kontekstas
Kadišo tekstas susiformavo rabiniškojo judaizmo aplinkoje aramėjų kalba, kuri ilgą laiką buvo plačiai vartojama žydų religinėje ir kasdienėje komunikacijoje Artimuosiuose Rytuose. Iš pradžių jis siejosi su mokymosi ar pamokslo pabaiga ir bendruomeniniu Dievo pašlovinimu, o vėliau tapo pastovia sinagogos liturgijos dalimi. Viduramžiais sustiprėjo paprotys, kad gedintieji arba mirusiojo artimieji kalba tam tikras Kadišo formas, ypač minėdami tėvus.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kadišas paprastai kalbamas stovint ir reikalauja minjano – dešimties suaugusių žydų religinio kvorumo pagal tradicinę halachą. Jis skamba kasdienėse, šabo ir švenčių pamaldose. Gedulo praktikoje Kadišas nėra malda už mirusįjį tiesiogine prasme; jo turinys daugiausia yra Dievo šlovinimas, o bendruomeninis atsakas pabrėžia tęstinumą ir solidarumą.
Kadišas turi kelias liturgines formas. Dažniausiai minimi: „Pusinis Kadišas“, žymintis pamaldų dalių ribas; „Pilnas Kadišas“, sakomas po svarbių maldos dalių; „Gedėtojų Kadišas“, kurį kalba gedintieji; ir „Rabinų Kadišas“, susijęs su Toros mokymusi bei rabinų tradicija. Nors šios formos skiriasi priedais, jų branduolys yra Dievo vardo išaukštinimas ir prašymas, kad Dievo karalystė būtų apreikšta pasaulyje.
Malda išsiskiria tuo, kad plačiai vartojama aramėjų, o ne hebrajų kalba. Sinagogoje ji veikia kaip bendruomeninis tekstas: vienas asmuo ją veda, o susirinkusieji atsako nustatytomis frazėmis. Dėl ryšio su gedulu Kadišas tapo vienu atpažįstamiausių žydų religinės atminties ženklų. Vis dėlto jo prasmė nėra vien liūdesys; jis jungia netekties patirtį su viešu tikėjimo, bendruomenės ir liturginės tvarkos patvirtinimu.