Sąvoka

Hebrew

עברית Ivrit /iv-rit/

Hebrajų kalba – semitų kalba, tradiciškai vartota žydų maldoje, Biblijos ir rabinų tekstuose, o moderniaisiais laikais tapusi gyva šnekamąja kalba.

Istorinis kontekstas

Hebrajų kalba susiformavo senovės Izraelio ir Judėjos aplinkoje ir tapo pagrindine Tanacho kalba. Vėliau kasdienėje žydų kalboje ją daug kur pakeitė aramėjų ir vietinės diasporos kalbos, tačiau hebrajų išliko liturgijos, teisės, mokymo ir rašytinės komunikacijos kalba. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais ji jungė skirtingas žydų bendruomenes kaip šventųjų tekstų ir rabinų tradicijos kalba. Moderniaisiais laikais hebrajų kalba buvo atgaivinta kaip šnekamoji ir tapo viena pagrindinių šiuolaikinio žydų gyvenimo kalbų.

Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime

Žydų bendruomenėse hebrajų kalba vartojama maldose, sinagogos apeigose, Toros skaityme, religiniame mokyme, antkapių įrašuose ir tradiciniuose dokumentuose. Lietuvos žydų aplinkoje ji ypač siejosi su chederio, ješivos, rabino ir raštininko darbu, o kasdienė aškenazių kalba dažniausiai buvo jidiš. Šiandien hebrajų gali reikšti ir klasikinę liturginę, ir modernią Izraelio kalbą.

Hebrajų kalbą svarbu skirti pagal jos istorinius sluoksnius. Biblijos hebrajų kalba yra Tanacho ir daugelio maldų pagrindas; Mišnos ir rabinų hebrajų kalba siejama su halakhine ir mokomąja literatūra; viduramžių hebrajų kalba vartota komentaruose, poezijoje, responsuose ir bendruomenių raštuose. Modernioji hebrajų kalba remiasi senaisiais sluoksniais, bet turi šiuolaikinę gramatikos, žodyno ir kasdienio bendravimo sistemą.

Tradicinėje žydų visuomenėje hebrajų kalba nebuvo vien „užsienio“ ar vien „šventoji“ kalba: ji veikė kaip mokymosi, autoriteto ir bendruomeninės atminties priemonė. Maldaknygėse, Toros ritiniuose, ketubose, pinkasuose ir ant matzevų pasikartoja hebrajiškos formulės, vardai, datos ir biblinės citatos. Tuo pat metu dauguma aškenazių kasdien bendravo jidiš ar kitomis vietinėmis kalbomis. Todėl hebrajų ir jidiš santykis diasporoje dažnai buvo papildantis: viena kalba siejosi su tekstu, ritualu ir mokslu, kita – su šeima, prekyba ir kasdienybe.