Cheder
Chederis – tradicinė žydų pradinio religinio mokymo mokykla, kurioje vaikai, dažniausiai berniukai, mokėsi hebrajų skaitymo, maldų, Toros ir pagrindinių tekstų.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškai žodis reiškia „kambarį“ ir atspindi ankstyvą mokymo formą, kai pamokos vykdavo mokytojo namuose ar nedidelėje bendruomenės patalpoje. Aškenazių pasaulyje chederis tapo įprasta pradine religine mokykla prieš aukštesnes studijas beit midraše ar ješivoje. Nuo XVIII–XIX a. jo vaidmuo kito dėl Haskalos, valstybinių mokyklų ir modernių žydų švietimo iniciatyvų.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Chederis siejamas su vaikystės religiniu raštingumu: raidžių pažinimu, skaitymu iš siddūro, Toros ištraukų mokymusi ir pasirengimu bar micvai. Lietuvos žydų bendruomenėse jis buvo viena iš tradicinio išsilavinimo formų, tačiau jo lygis, kalba ir mokymo būdai priklausė nuo vietos bendruomenės, mokytojo ir laikotarpio.
Chederio mokytojas dažnai vadintas melamedu. Mokymas paprastai prasidėdavo nuo hebrajų abėcėlės ir maldų, vėliau pereidavo prie Chumašo, t. y. Penkiaknygės, su komentarais, o gabesni ar vyresni mokiniai galėjo pradėti Talmudo pagrindus. Mokymo metodai buvo atmintinis kartojimas, garsinis skaitymas ir teksto vertimas į kasdienę kalbą, pavyzdžiui, jidiš.
Chederis skyrėsi nuo ješivos: jis buvo pradinis etapas, o ješiva – pažangesnė talmudinių studijų institucija. Tradiciškai chederis daugiausia buvo skirtas berniukams; mergaičių religinis ugdymas dažniau vyko namuose ar kitomis formomis, nors moderniaisiais laikais atsirado platesnių alternatyvų. Šis terminas šiandien vartojamas ir istoriškai, kalbant apie Rytų Europos žydų švietimą, ir šiuolaikinėse ortodoksų bendruomenėse, kur reiškia pradinę religinę mokyklą.