Siddur
Sidduras – žydų kasdienių ir šabo maldų knyga, kurioje pateikiama nustatyta liturgijos tvarka, palaiminimai, psalmės ir bendruomeninės maldos.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškas žodis siddur reiškia „tvarka“ ir siejamas su rabinų nustatyta maldų seka. Ankstyvosios maldos ilgai gyvavo žodine ir rankraštine forma, o viduramžiais susiformavo skirtingi liturginiai papročiai, ypač aškenazių ir sefardų tradicijose. Spausdintos maldaknygės nuo ankstyvųjų naujųjų laikų padėjo standartizuoti tekstus, tačiau vietos papročiai, kalbiniai paaiškinimai ir bendruomenių redakcijos išliko svarbūs.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Sidduras naudojamas sinagogoje, namuose, mokykloje ar kelionėje kasdienėms rytinėms, popietinėms ir vakarinėms maldoms, taip pat šabo liturgijai. Juo vadovaujasi maldininkai, kantorius ir maldos vadovas. Lietuvos žydų religinėje aplinkoje, kaip ir kitose aškenazių bendruomenėse, sidduras buvo pagrindinė praktinės maldos priemonė, dažnai susijusi su hebrajų kalbos mokymu.
Siddure paprastai išdėstomos maldos pagal dienos ritmą: Šacharit, Mincha ir Maariv, taip pat palaiminimai prieš valgį ir po jo, maldos prieš miegą, psalmės, Toros skaitymo intarpai ir įvairios proginės maldos. Daugelyje leidimų yra nurodymai, kada stovėti, sėdėti, nusilenkti ar atsakyti į bendruomenines formules. Tekstų branduolį sudaro hebrajų kalba, tačiau leidimuose gali būti vertimų, komentarų ar tarimo ženklų.
Svarbu skirti siddurą nuo machzoro. Sidduras skirtas kasdienai ir šabui, o machzoras – didžiosioms šventėms, kurių liturgija ilgesnė ir turi savitų poetinių tekstų. Skirtingos bendruomenės naudoja savus nusach, tai yra maldos teksto ir melodinės tradicijos variantus. Todėl du siddurai gali būti panašūs savo pagrindine struktūra, bet skirtis formulėmis, priedais ar papročiais.
Religinėje kultūroje sidduras yra ne tik knyga, bet ir maldos drausmės bei bendruomeninės tapatybės ženklas. Jis padeda atskiram žmogui įsijungti į minjaną, sekti kantoriaus vedamą liturgiją ir išlaikyti ryšį su tradicine žydų maldos kalba.