Tzitzit
Cicit – ritualiniai kutai ant keturkampio žydų drabužio kampų, primenantys Toros įsakymus ir kasdienę pareigą gyventi pagal micvas.
Istorinis kontekstas
Cicit pareiga grindžiama Toros tekstais, ypač Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygomis, kur nurodoma prie drabužio kampų pritvirtinti kutus kaip atminimo ženklą. Rabinų tradicija išplėtojo taisykles dėl siūlų, mazgų, kampų ir drabužio tinkamumo. Antikoje cicit buvo siejami su kasdieniais keturkampiais apdarais; vėliau, keičiantis aprangai, praktika daugiausia persikėlė į specialius drabužius – talitą ir talit katan.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Cicit dėvimi per maldą su didžiuoju talitu, o dalis religingų vyrų kasdien nešioja mažąjį talitą po drabužiais arba virš jų. Kutai gali būti matomi arba paslėpti, priklausomai nuo papročio. Jie liečiami ar bučiuojami tam tikrose maldos vietose, ypač skaitant Šema pastraipas, kuriose minima ši prievolė.
Cicit yra ne savarankiškas papuošalas, o halachinis ženklas, pritvirtinamas prie drabužio su keturiais kampais. Kiekviename kampe rišami siūlai ir mazgai; jų tvarka priklauso nuo papročio ir teisinių autoritetų. Tradiciškai kalbama apie baltus siūlus ir mėlyną tekhelet siūlą, minimą Toroje, tačiau dėl dažo tapatybės ir naudojimo istorijos bendruomenėse susiklostė skirtinga praktika.
Svarbu atskirti cicit nuo talito: talitas yra drabužis, o cicit – jo kampuose esantys kutai. Didysis talitas dažniausiai naudojamas sinagogoje per rytines pamaldas, o talit katan leidžia vykdyti įsakymą kasdienėje aprangoje. Rabinų teisė aptaria, kokio dydžio turi būti drabužis, kaip taisomi nutrūkę siūlai ir kada palaiminimas sakomas.
Simboliškai cicit primena Dievo įsakymus, savidiscipliną ir priklausymą žydų religinei tradicijai. Praktikoje jų forma, matomumas ir rišimo būdai padeda atpažinti skirtingus aškenazių, sefardų ar kitų bendruomenių papročius.