Tallit
Tallit – žydų maldos skraistė su tzitzit kutais, dėvima per tam tikras maldas kaip įsakymo prisiminimo ir religinio susitelkimo ženklas.
Istorinis kontekstas
Tallit susijęs su Toros įsakymu prisirišti kutus prie keturių drabužio kampų. Antikos laikais tai buvo kasdienio apsiausto forma, o vėliau, pasikeitus aprangai, išsiskyrė kaip speciali maldos skraistė. Rabinų tradicija detalizavo, kada ir kaip ji dėvima, kaip rišami tzitzit ir kokie palaiminimai sakomi. Aškenazių aplinkoje paplito skirtingi papročiai dėl amžiaus ar šeiminės padėties, nuo kada vyras pradeda dėvėti didįjį tallit.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Tallit dažniausiai dėvimas rytinėse maldose, per Shabbat ir šventes, taip pat per kai kurias apeigas, pavyzdžiui, Bar mitzvah ar vestuves. Skraistė užsidedama su palaiminimu, o jos kutai primena mitzvot laikymąsi. Sinagogoje tallit gali būti asmeninis arba bendruomenės naudojamas maldos reikmuo; jo išvaizda priklauso nuo papročio, medžiagos ir vietos tradicijos.
Skiriamas tallit gadol – didysis maldos apsiaustas – ir tallit katan, mažas drabužis su tzitzit, dėvimas po arba virš kasdienės aprangos. Tallit gadol paprastai yra stačiakampis audinys, dažnai baltas, su juostomis ir kampuose pritvirtintais kutais. Religinė reikšmė kyla ne iš paties audinio, o iš tzitzit, kurie susieja dėvėtoją su įsakymų prisiminimu ir sąmoningu maldos veiksmu.
Prieš apsigaubiant tallit, įprasta patikrinti, ar kutai nenutrūkę, ir pasakyti palaiminimą. Kai kuriose bendruomenėse maldininkas trumpam užsidengia galvą ir viršutinę kūno dalį, taip pabrėždamas susikaupimą. Tallit nėra kunigo ar rabino ženklas: tai maldos praktikos daiktas, kurio naudojimą apibrėžia halakha ir vietos papročiai. Aškenazių tarime dažnai sutinkama forma „tallis“, o hebrajiškoje vartosenoje – „tallit“.