Musar movement
XIX a. žydų religinis-etinis judėjimas, pabrėžęs charakterio ugdymą, savidiscipliną, nuolankumą ir moralinę savistabą kaip Toros studijų dalį.
Istorinis kontekstas
Musar judėjimas susiformavo Rytų Europos ortodoksų žydų aplinkoje XIX a., reaguodamas į modernizacijos, Haskalos ir tradicinio religinio gyvenimo įtampas. Jo pradininku paprastai laikomas rabinas Israelis Salanteris, siekęs, kad mokymasis neapsiribotų teisės normomis, bet ugdytų žmogaus vidines savybes. Vėliau Musar idėjos buvo įtrauktos į kai kurių ješivų tvarką ir dvasinę pedagogiką.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Terminas vartojamas apibūdinant ir judėjimą, ir etinės literatūros bei praktikų kryptį. Musar studijos galėjo apimti tekstų skaitymą, savianalizę, kasdienės elgsenos apmąstymą ir vadovavimąsi dvasinio mokytojo patarimais. Lietuvos žydų religinėje istorijoje jis siejamas su litvakiškų ješivų etinio ugdymo tradicijomis.
Žodis musar hebrajų kalboje reiškia dorovinį pamokymą, drausminimą ar etinį ugdymą. Judėjimo esmė buvo nuostata, kad religinis žinojimas turi virsti sąmoningu elgesiu: pagarba kitam, savitvarda, atsakomybe, tiesumu ir gebėjimu atpažinti savo polinkius. Musar neprilygo atskirai denominacijai; tai buvo metodas ir dvasinė programa ortodoksinio judaizmo viduje. Jo praktikoje svarbūs buvo klasikiniai etikos veikalai, mokytojo pamokymai, susikaupimo pratybos ir asmeninio charakterio trūkumų analizė. Judėjimas skyrėsi nuo vien intelektinio Talmudo studijavimo tuo, kad pabrėžė emocinį ir moralinį žmogaus formavimą. Kartu jis neatsisakė halachinės tradicijos, bet siekė ją papildyti vidiniu jautrumu. Kai kuriose ješivose Musar tapo kasdienės mokymosi tvarkos dalimi, kitur buvo sutiktas atsargiau dėl baimės, kad per didelis dėmesys savianalizei pakeis įprastą studijų pusiausvyrą.