Yetzer hara
Žydų religinėje mintyje – žmogaus polinkis į savanaudiškumą, geismą ir moralinį nukrypimą, kurį reikia valdyti mokymusi, įsakymais ir savidisciplina.
Istorinis kontekstas
Sąvoka kyla iš hebrajiško žodžio „yetzer“ – polinkis ar vidinis impulsas. Rabinų literatūroje ji plėtojama kartu su priešingu „yetzer hatov“, geruoju polinkiu. Talmude ir midrašuose yetzer hara nėra vien tik išorinis blogis: jis siejamas su žmogaus prigimties energija, kuri, nevaldoma, veda į nuodėmę, bet nukreipta tinkamai gali palaikyti šeimą, darbą ir kūrybą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Terminas vartojamas pamoksluose, etikos tekstuose, mokantis Talmudo, kalbant apie asmeninę atsakomybę ir teshuvah. Jis svarbus musar tradicijoje, taip pat Litvakų ješivų aplinkoje, kur pabrėžtas charakterio ugdymas, savistaba ir kasdienė kova su netinkamais impulsais.
Yetzer hara apibūdina ne demoną, o vidinę žmogaus moralinę įtampą. Klasikinėje žydų etikoje žmogus nėra laikomas bejėgiu prieš šį polinkį: jam duota Tora, mitzvot, malda, bendruomenės normos ir mokymasis, padedantys nukreipti troškimus į teisėtus tikslus. Todėl sąvoka skiriasi nuo paprasto „blogio“ ar „nuodėmės“ apibrėžimo. Ji kalba apie impulsą, kuris gali pasireikšti pykčiu, godumu, puikybe, seksualiniu nevaldomumu ar abejingumu kitam žmogui. Rabinų tekstuose dažnai pabrėžiama, kad moralinis gyvenimas yra nuolatinis darbas, o ne vienkartinis pasirinkimas. Yetzer hara poruojamas su yetzer hatov – geruoju polinkiu; žmogaus užduotis yra ne sunaikinti visus troškimus, bet juos drausminti ir derinti su halakha bei atsakomybe prieš Dievą ir žmones.