Olam ha-ba
„Būsimasis pasaulis“ žydų religinėje mintyje: galutinio atpildo, sielos artumo Dievui ir atnaujintos tikrovės samprata po šio gyvenimo.
Istorinis kontekstas
Sąvoka susiformavo iš biblinės vilties apie Dievo teisingumą ir vėlesnės rabininės literatūros svarstymų apie atlygį, prisikėlimą ir mesijinę ateitį. Mišnoje, Talmude ir midrašuose olam ha-ba aptariamas nevienodai: kartais kaip po mirties patiriama būsena, kartais kaip būsima atnaujinta tikrovė. Viduramžių žydų mąstytojai šią temą aiškino skirtingai, todėl judaizme neliko vienos privalomos detalios schemos.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Terminas vartojamas religiniuose mokymuose, pamoksluose, etikos tekstuose ir gedulo kontekstuose, kalbant apie žmogaus atsakomybę, atgailą ir Dievo teisingumą. Lietuvos žydų religinėje aplinkoje jis buvo pažįstamas per bendrus rabininius tekstus ir maldų kalbą, tačiau dažniau veikė kaip moralinė bei teologinė nuoroda, o ne kaip išsamiai aprašyta pomirtinio pasaulio geografija.
Olam ha-ba dažnai supriešinamas su olam ha-zeh – „šiuo pasauliu“. Ši priešprieša pabrėžia, kad dabartinis gyvenimas yra moralinio pasirinkimo, mitzvot vykdymo ir teshuvah laikas, o galutinis teisingumas priklauso Dievui. Sąvoka nėra visiškai tapati krikščioniškai „dangaus“ idėjai: žydų šaltiniuose ji gali reikšti sielos palaimą po mirties, teisiųjų dalį prisikėlime arba būsimos mesijinės epochos tikrovę. Rabininėje tradicijoje minimas „dalis būsimajame pasaulyje“ posakis sieja olam ha-ba su žmogaus elgesiu, mokymusi, gailestingumu ir ištikimybe sandorai. Kartu tekstai vengia perdėto smulkmeniškumo: svarbesnis yra pasitikėjimas Dievo teisingumu negu konkrečių pomirtinių vaizdinių aprašymas. Dėl šios priežasties olam ha-ba išlieka lanksti, bet reikšminga sąvoka, jungianti eschatologiją, etiką ir viltį.