Yom Kippur
Yom Kippur – Atpirkimo diena, iškilmingiausia žydų kalendoriaus šventė, skirta atgailai, pasninkui, maldai ir susitaikymui su Dievu bei žmonėmis.
Istorinis kontekstas
Yom Kippur šaknys siejamos su Toros nurodymais apie dešimtąją Tišrio mėnesio dieną, kai bendruomenė turi „varginti sielą“ ir siekti apvalymo. Antrosios Šventyklos laikotarpiu ši diena buvo susijusi su ypatingomis vyriausiojo kunigo apeigomis Jeruzalės Šventykloje. Po Šventyklos sugriovimo akcentas persikėlė į sinagogos liturgiją, pasninką, išpažintines maldas ir asmeninę teshuvah – atgailos bei grįžimo į teisingą kelią procesą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Šventė prasideda vakare ir trunka iki kito vakaro. Tradiciškai susilaikoma nuo valgymo, gėrimo, darbo, odinės avalynės ir kitų kasdienio patogumo ženklų, jei tai leidžia sveikata. Sinagogose skaitomas specialus machzor, giedama Kol Nidre malda, kartojamos išpažintys. Bendruomeniniame gyvenime Yom Kippur yra ir susitaikymo metas: prieš šventę prašoma atleidimo už žmonėms padarytas skriaudas.
Yom Kippur užbaigia Dešimt atgailos dienų, prasidedančių per Rosh Hashanah. Šios dienos teologinė prasmė siejama su nuodėmių pripažinimu, atsakomybe ir galimybe keistis. Rabininėje tradicijoje pabrėžiama, kad Dievo atleidimo prašymas nepakanka, jei žmogus neatsitaiso prieš tuos, kuriuos nuskriaudė.
Liturgija yra viena ilgiausių metų cikle. Vakarinės pamaldos prasideda Kol Nidre tekstu, kuriame kalbama apie įžadus. Dieną vyksta kelios pamaldų dalys, įskaitant Toros skaitinius, išpažintines formules ir maldas už mirusiuosius kai kuriose bendruomenėse. Šventė baigiama Ne’ilah – „uždarymo“ pamaldomis, po kurių pučiamas šofaras.
Yom Kippur nėra gedulo diena siaurąja prasme: jos rimtis derinama su viltimi, kad atgaila ir malda atveria galimybę dvasiniam atsinaujinimui. Dėl pasninko halakha numato išimtis ligoniams, vaikams, nėščiosioms ir kitiems, kuriems susilaikymas galėtų kelti pavojų.