Yiddish
Jidiš – istorinė aškenazių žydų kalba, susiformavusi iš vidurio aukštaičių vokiečių tarmių, su hebrajų, aramėjų ir slavų kalbų elementais.
Istorinis kontekstas
Jidiš pradėjo formuotis viduramžių aškenazių bendruomenėse vokiškai kalbančiose Europos žemėse. Judant žydų bendruomenėms į rytus, kalba perėmė slavų kalbų žodyno ir tarimo bruožų, tačiau išlaikė hebrajišką raštą ir religinę leksiką. Rytų Europoje susiklostė kelios tarmės; litvakų aplinkai būdinga šiaurės rytų jidiš atmaina. XIX–XX a. jidiš tapo ir modernios literatūros, spaudos, teatro bei politinio gyvenimo kalba.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Jidiš buvo kasdienio bendravimo, šeimos, turgaus, amatų, humoro ir pasaulietinės kultūros kalba daugelyje aškenazių bendruomenių. Religinėse situacijose ji dažnai gyvavo šalia hebrajų ir aramėjų, kurios buvo liturgijos bei mokymosi kalbos. Lietuvos žydų istorijoje jidiš svarbi kaip litvakų buities, švietimo, spaudos ir bendruomeninės saviraiškos terpė.
Jidiš rašoma hebrajų rašmenimis, bet jos gramatinis pagrindas daugiausia germaniškas. Kalboje gausu hebrajų ir aramėjų kilmės religinių, teisinių ir bendruomeninių terminų, taip pat žodžių iš slavų kalbų. Todėl jidiš nėra tapatinama nei su hebrajų, nei su vokiečių kalba, nors su abiem turi glaudžių istorinių ryšių.
Skiriama Vakarų ir Rytų jidiš tradicija; Rytų jidiš apėmė dideles Vidurio ir Rytų Europos žydų bendruomenes. Litvakų vartosenoje svarbūs tarminiai tarimo, žodyno ir intonacijos bruožai, bet jie ne visada sutapo su politinėmis valstybių ribomis. Moderniaisiais laikais jidiš siejosi su pasaulietine literatūra, periodika, mokyklomis, žydų darbininkų judėjimu ir kasdieniu štetlo gyvenimu. Po Holokausto jos vartotojų skaičius smarkiai sumažėjo, tačiau kalba išliko kultūros paveldo, akademinių tyrimų ir kai kurių religinių bendruomenių gyvosios praktikos dalimi.