Gemilut hasadim
Gemilut hasadim – žydų etikos sąvoka, reiškianti geradarystę ir konkrečius gailestingumo darbus kitam žmogui, atliekamus be atlygio ar abipusės naudos lūkesčio.
Istorinis kontekstas
Sąvoka kilusi iš hebrajų religinės ir rabininės tradicijos. Mišnoje ir Talmude gailestingumo darbai laikomi vienu iš pamatinių žmogaus pareigų Dievui ir artimui. Ilgainiui gemilut hasadim tapo ne tik asmenine dorybe, bet ir bendruomeninės savitarpio pagalbos principu diasporos žydų gyvenime. Ji buvo siejama su mitzvot, kasdieniu pamaldumu ir moraliniu ugdymu.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Praktikoje gemilut hasadim apima ligonių lankymą, vargstančiųjų rėmimą, svečių priėmimą, našlaičių ar gedinčiųjų globą, mirusiųjų laidojimo rūpesčius ir kitą nesavanaudišką pagalbą. Terminas vartojamas religinėje literatūroje, etikos pamokymuose ir bendruomeniniame kontekste, pabrėžiant veiksmą, o ne vien gerą ketinimą.
Gemilut hasadim dažnai gretinama su tzedakah, tačiau nėra jai tapati. Tzedakah paprastai siejama su teisingu materialiniu davimu, o gemilut hasadim gali būti atliekama pinigais, laiku, darbu, dėmesiu ar pagarbiu buvimu šalia. Ji taikoma ir gyviesiems, ir mirusiesiems, todėl apima veiksmus, už kuriuos gavėjas negali atsidėkoti. Rabininėje etikoje tokia pagalba laikoma esmine bendruomenės atsakomybės forma: žmogus privalo ne tik vengti blogio, bet ir aktyviai mažinti kito kančią. Sąvoka svarbi suprantant žydų savitarpio pagalbos institucijas, labdaros draugijas ir kasdienio solidarumo idealą. Ji taip pat primena, kad religinis gyvenimas judaizme nėra apribotas malda ar ritualu: santykiai su žmonėmis yra tiesioginė dvasinės pareigos dalis.