Ghetto
Getas – valdžios nustatyta, dažnai prievartinė miesto teritorija, kurioje žydai buvo atskiriami nuo kitų gyventojų ir ribojamos jų teisės.
Istorinis kontekstas
Sąvoka siejama su ankstyvųjų naujųjų laikų Europos miestais, kur žydų gyvenamosios zonos buvo teisiškai atskirtos nuo krikščioniškos aplinkos. Tokios erdvės skyrėsi pagal vietą ir laikotarpį: kai kur jos buvo uždaromos vartais, kitur reiškė labiau administracinį apribojimą. XX a. nacių okupacijos metais getas tapo genocidinės politikos priemone: izoliacijos, priverstinio darbo, bado, deportacijų ir masinių žudynių sistemos dalimi.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Istoriniuose tekstuose svarbu skirti ankstyvųjų laikų žydų kvartalą nuo nacių įkurto geto. Lietuvos žydų istorijoje terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie Holokausto laikotarpio prievartinį uždarymą miestuose, bendruomenių ardymą, kasdienio išlikimo strategijas ir vėlesnę atmintį.
Getas nebuvo vien paprastas gyvenamasis rajonas. Jo esmė – išorės valdžios nustatytas atskyrimas, judėjimo kontrolė ir nelygios teisės. Ankstyvesnėje Europos istorijoje getai galėjo būti susiję su religine ir socialine segregacija, tačiau juose dažnai išlikdavo religinės institucijos, prekyba ir bendruomeninis gyvenimas. Nacių valdymo metais geto prasmė radikaliai pasikeitė: tai buvo laikina, pavojinga ir smurtinė izoliavimo forma, skirta žydų išnaudojimui ir sunaikinimui. Getuose veikė priverstinės administracinės struktūros, buvo organizuojamas darbas, slapta švietėjiška ar religinė veikla, pagalba silpnesniems, tačiau visa tai vyko nuolatinio teroro sąlygomis. Termino nereikėtų painioti su štetlu, kuris reiškia žydų gyvenimu pasižymėjusį miestelį, ar su savanoriškai susiformavusiu diasporos rajonu.