Havdalah
Havdala – žydų apeiga, žyminti Šabo ar šventės pabaigą ir atskirianti šventą laiką nuo kasdienybės.
Istorinis kontekstas
Pavadinimas kilęs iš hebrajų veiksmažodžio, reiškiančio „atskirti“. Apeigos pagrindas siejamas su rabinų nustatyta pareiga žodžiais pažymėti Šabo pabaigą. Ilgainiui Havdala įgijo pastovią liturginę formą: palaiminimus vynui, kvapniems prieskoniams ir ugniai, taip pat baigiamąjį atskyrimo palaiminimą. Ji įtraukta į maldynus ir tapo įprasta aškenazių bei kitų žydų bendruomenių savaitinio religinio ritmo dalimi.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Havdala paprastai atliekama šeštadienio vakarą, pasirodžius trims žvaigždėms, namuose arba sinagogoje. Naudojama taurė vyno ar vynuogių sulčių, prieskonių dėžutė ir pinta žvakė. Apeiga turi ir praktinę, ir emocinę reikšmę: ji leidžia simboliškai užbaigti Šabą, palinkėti geros savaitės ir pereiti prie kasdienių darbų.
Havdalos centre yra atskyrimo idėja: tarp šventumo ir kasdienybės, šviesos ir tamsos, Izraelio ir tautų, septintosios dienos ir šešių darbo dienų. Apeiga paprastai prasideda įžanginėmis eilutėmis iš Biblijos ir tęsiama palaiminimu vynui. Kvapnūs prieskoniai uostomi kaip malonus jutiminis ženklas, dažnai aiškinamas kaip paguoda pasibaigus Šabo ramybei. Palaiminimas ugniai sakomas žvelgiant į specialios žvakės liepsną; įprasta stebėti šviesos atspindį ant nagų ar delno. Paskutinis palaiminimas aiškiai įvardija atskyrimą tarp Šabo ir darbo dienų.
Jei Havdala atliekama po kai kurių švenčių, jos forma gali skirtis: ne visada naudojami prieskoniai ar žvakė. Liturginis tekstas randamas sidure. Nors apeiga trumpa, ji išlaiko svarbų vaidmenį žydų laiko sampratoje, nes savaitę susieja su Šabo prisiminimu ir būsimos savaitės pradžia.