Rabbi
Rabinas – žydų religinis mokytojas ir teisės autoritetas, aiškinantis Torą, Talmudą ir halachą, vadovaujantis bendruomenės religiniam gyvenimui.
Istorinis kontekstas
Žodis kilęs iš hebrajų šaknies rav, reiškiančios „didelis“, „mokytojas“ ar „autoritetas“. Po Antrosios šventyklos laikotarpio rabinų mokymas ir teisės aiškinimas tapo pagrindine judaizmo institucija. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais rabinas dažnai veikė kaip bendruomenės teisėjas, mokytojas ir religinis patarėjas. Aškenazių pasaulyje, įskaitant Rytų Europą, rabino autoritetas buvo siejamas su mokytumu ir pripažinta ordinacija.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kasdienėje kalboje „rabbi“ arba lietuviškai „rabinas“ vartojama kaip pagarbus religinio vadovo titulas. Bendruomenėje į jį kreipiamasi halachos, apeigų, šeimos įvykių, kašruto ar švenčių klausimais. Lietuvos žydų gyvenime rabinai buvo svarbūs sinagogų, mokyklų ir bendruomenės institucijų religiniai autoritetai.
Rabinas nėra kunigas krikščioniška prasme: jis neatlieka aukojimo funkcijos, o jo autoritetas kyla iš mokymosi, teisės išmanymo ir bendruomenės pripažinimo. Tradiciškai rabinas studijuoja Torą, Talmudą, halachą ir responsų literatūrą, o įgaliojimas eiti pareigas vadinamas semicha. Jo veikla gali apimti pamokslus, mokymą beit midraše ar ješivoje, santuokų ir laidotuvių apeigų priežiūrą, kašruto klausimų sprendimą, religinių ginčų nagrinėjimą ir patarimus asmeninio gyvenimo situacijose.
Svarbu skirti rabiną nuo kitų bendruomenės pareigūnų. Kantorius paprastai veda giedojimą ir maldas, šoichetas atlieka ritualinį skerdimą, soferis rašo šventuosius tekstus, o gabajus rūpinasi sinagogos tvarka. Hasidų aplinkoje vartojamas titulas „rebbe“ gali reikšti dvasinį vadovą, turintį platesnį charizminį autoritetą. Litvakų tradicijoje ypač pabrėžtas rabino talmudinis išsilavinimas ir gebėjimas tiksliai spręsti teisės klausimus.