Purim
Purimas – žydų kalendoriaus šventė, minima Adaro mėnesį, prisimenant Esteros knygoje pasakojamą žydų išgelbėjimą Persijos imperijoje.
Istorinis kontekstas
Šventės pagrindas yra biblinė Esteros knyga, kurioje pasakojama apie Hamanui priskirtą planą sunaikinti žydus ir apie Esteros bei Mordechajaus vaidmenį juos išgelbstint. Pavadinimas siejamas su žodžiu „pur“ – burtas, nes pasakojime burtu parenkama nelaimės diena. Rabinų tradicijoje Purimas tapo džiaugsmo, viešo pasakojimo ir bendruomeninio solidarumo švente. Diasporoje jis įgijo ryškių vietinių papročių, teatro, kaukių ir vaišių formų.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Purimas švenčiamas sinagogoje ir namuose: skaitoma Esteros knyga, dalijamos dovanos maistu, teikiama parama vargstantiesiems, rengiamos vaišės. Paplitęs paprotys persirengti, triukšmu reaguoti į Hamano vardą, valgyti trikampius kepinius. Lietuvos žydų aplinkoje Purimas priklausė metiniam religinių ir bendruomeninių švenčių ciklui.
Purimas išsiskiria tuo, kad jo nuotaika sąmoningai linksma, net karnavališka, tačiau šventės turinys susijęs su grėsmės, išlikimo ir atsakomybės temomis. Pagrindinė religinė pareiga yra viešas Esteros knygos, dažnai vadinamos megila, skaitymas. Tradiciškai klausomasi viso teksto, o minint Hamaną leidžiamas triukšmas, taip simboliškai ištrinant blogio vardą.
Kitos Purimo praktikos pabrėžia ryšius tarp žmonių. Siunčiamos maisto dovanos bičiuliams, aukojama stokojantiesiems, rengiama šventinė puota. Šie papročiai parodo, kad džiaugsmas laikomas ne vien asmeniniu jausmu, bet ir bendruomeniniu veiksmu. Populiarūs kepiniai, daugelyje aškenazių bendruomenių vadinami hamantašenais, siejami su šventės pasakojimu ir papročiais.
Liturgiškai Purimas nėra viena iš Toros nustatytų piligriminių švenčių, tačiau rabinų tradicijoje jis turi aiškias taisykles ir savitą vietą kalendoriuje. Jo pasakojimas svarbus diasporos žydų savivokai: išgelbėjimas įvyksta tremties aplinkoje, per žmonių drąsą, išmintį ir tarpusavio pagalbą.