Pinkas
Pinkas – žydų bendruomenės, brolijos ar institucijos registrų knyga, kurioje fiksuoti nutarimai, narių sąrašai, finansai, ginčai ir kiti vidaus reikalai.
Istorinis kontekstas
Pinkasim tradicija susiformavo ankstyvųjų naujųjų laikų aškenazių bendruomenėse, kai savivaldos institucijoms reikėjo nuosekliai registruoti sprendimus ir prievoles. Tokios knygos buvo rašomos daugiausia hebrajų kalba, kartais su jidiš ar vietinių administracinių kalbų elementais. Jas pildė kahalo, sinagogos, labdaros draugijos, laidojimo brolijos ar amatininkų susivienijimai. Išlikę pinkasim šiandien yra svarbūs šaltiniai bendruomenių struktūrai, kasdieniams konfliktams, religinei drausmei ir ekonominiams ryšiams tirti.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Pinkas buvo praktinis administravimo įrankis: jame galėjo būti įrašomi mokesčiai, aukos, pareigūnų rinkimai, skolų įsipareigojimai, draudimai, baudos ir susitarimai. Lietuvos žydų istorijos tyrimuose tokios knygos vertinamos kaip vieni artimiausių pačios bendruomenės balsui šaltinių, nors jų kalba, santrumpos ir teisinės formulės dažnai reikalauja specialaus pasirengimo.
Pinkas nėra viena konkreti knyga, o dokumentų tipas. Jo turinys priklausė nuo institucijos, kuri jį vedė: kahalas galėjo registruoti bendruomenės nutarimus ir mokesčius, sinagoga – pareigų paskirstymą ar aukas, labdaros draugija – paramos gavėjus, o laidojimo brolija – narių įsipareigojimus ir laidotuvių tvarką. Dėl to pinkasim padeda atkurti ne tik oficialią savivaldą, bet ir socialinius ryšius, garbės hierarchijas, konfliktų sprendimo būdus bei religinių normų taikymą kasdienybėje.
Svarbu skirti pinkas nuo vėlesnių atminimo knygų. Yizkor book paprastai sudaroma po bendruomenės sunaikinimo ar išsisklaidymo, siekiant įamžinti žmones ir vietą. Pinkas, priešingai, dažniausiai buvo pildomas veikiančios institucijos reikmėms ir turėjo administracinę galią. Kai kurie pinkasim išliko archyvuose ar bibliotekose, kiti žinomi tik iš nuorašų ir citatų. Tyrėjams jie vertingi, bet fragmentiški: išlikimas atsitiktinis, o įrašai dažnai atspindi raštininko bei institucijos požiūrį.