Mitzvah
Micva – judaizmo religinis priesakas arba įsakymas; platesnėje vartosenoje taip vadinamas ir geras, Dievo valią atitinkantis poelgis.
Istorinis kontekstas
Sąvoka kilo iš hebrajų šaknies, reiškiančios „įsakyti“. Rabinų tradicijoje micvos siejamos su Toros įsakymais ir jų aiškinimu Mišnoje, Talmude bei vėlesnėje halachinėje literatūroje. Viduramžiais įsitvirtino tradicinis 613 Toros priesakų skaičius, nors praktinis jų taikymas priklausė nuo aplinkybių, Šventyklos buvimo, lyties, laiko ir bendruomenės papročių. Vėliau žodis įgijo ir bendresnę „gero darbo“ reikšmę.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Kasdienėje religinėje kalboje micva gali reikšti konkretų ritualinį veiksmą, etinę pareigą ar labdaringą poelgį. Ji vartojama kalbant apie šabo laikymąsi, kašrutą, maldą, tzedaką, artimo pagalbą ir gyvenimo ciklo apeigas. Lietuvos žydų aplinkoje, kaip ir kitose aškenazių bendruomenėse, terminas buvo suprantamas per hebrajų religinę ir jidiš kasdienę vartoseną.
Micvos skirstomos įvairiai: į teigiamus priesakus, nurodančius ką daryti, ir draudimus, nurodančius ko vengti; į žmogaus pareigas Dievui ir pareigas kitiems žmonėms; į nuolatines ir tik tam tikru laiku atliekamas pareigas. Dalis micvų susijusi su šventėmis, maistu, šeimos gyvenimu, malda ar ritualiniu tyrumu, kitos pabrėžia teisingumą, sąžiningumą, pagalbą vargstantiesiems ir pagarbią kalbą. Halacha aiškina, kada ir kaip priesakas vykdomas, o bendruomenės paprotys gali formuoti praktines detales. Bar mitzvah ir bat mitzvah terminai žymi amžių, nuo kurio asmuo laikomas religinių pareigų subjektu. Nors kasdienėje kalboje „padaryti micvą“ dažnai reiškia atlikti gerą darbą, tradicinėje teisėje micva pirmiausia yra normatyvinė religinė pareiga.