Messiah
Mesijas judaizme – Dievo pateptasis būsimas valdovas ar išganymo epochos ženklas, siejamas su Izraelio atkūrimu, teisingumu ir taika.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškas žodis mashiach reiškia „pateptasis“ ir Biblijoje taikytas karaliams ar kunigams. Vėlesnėje pranašų, rabinų ir viduramžių žydų mintyje jis įgijo eschatologinę prasmę: laukiamas Dovydo giminės valdovas, kuris surinks tremtinius, atkurs teisingą tvarką ir pradės atnaujintą pasaulio būklę. Skirtingos žydų tradicijos pabrėžė arba asmeninį Mesiją, arba mesijinį amžių.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Sąvoka vartojama maldose, komentaruose, liturginėse giesmėse ir religinėje kalboje apie ateities išganymą. Ji gali reikšti konkretų asmenį, istorinės vilties simbolį arba pasaulio moralinio atsinaujinimo idealą. Litvakų religinėje tradicijoje, kaip ir platesniame rabininiame judaizme, mesijinė viltis buvo siejama su malda, mokymusi ir mitzvot vykdymu.
Judaizme Mesijas nėra dieviška figūra krikščioniška prasme, o žmogus, susijęs su Dievo pažadu ir istorijos atnaujinimu. Klasikinėje rabininėje tradicijoje jis dažnai apibūdinamas kaip Dovydo palikuonis, teisus valdovas, kuris padės įtvirtinti Toros tvarką, taiką ir Izraelio sugrįžimą iš diasporos. Kartu žydų šaltiniuose egzistuoja skirtingi akcentai: vienur kalbama apie asmeninį išvaduotoją, kitur – apie „mesijinį amžių“, kai pasikeis žmonių santykiai, liausis priespauda ir sustiprės Dievo pažinimas.
Mesijinė viltis veikė kaip religinės ištvermės kalba tremties, persekiojimų ir politinio nesaugumo sąlygomis. Ji taip pat buvo atsargiai vertinama, nes istorijoje pasitaikė klaidingų mesijinių judėjimų. Todėl tradicinis judaizmas paprastai pabrėžia laukimą, atgailą, gerus darbus ir bendruomeninę atsakomybę, o ne spekuliavimą tiksliu išganymo laiku.