Tu BiShvat
Žydų kalendoriaus penkioliktoji Švato mėnesio diena, vadinama medžių Naujaisiais metais ir siejama su vaisiais, žeme bei gamtos atsinaujinimu.
Istorinis kontekstas
Tu BiShvat ištakos siejamos su Mišna, kur minima medžių metų riba, svarbi žemės ūkio prievolėms ir dešimtinėms Izraelio žemėje apskaičiuoti. Vėlesnėje rabinų tradicijoje ši data įgijo simbolinę prasmę: ji žymėjo metų ciklo lūžį, kai medžiai pradeda naują vaisių augimo laikotarpį. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais paplito paprotys valgyti vaisius, ypač siejamus su Izraelio žeme; kabalistinėje tradicijoje atsirado Tu BiShvat sederis.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Šventė paprastai minima be darbo draudimų, maldose praleidžiamos kai kurios atgailos dalys. Bendruomenėse ir šeimose valgomi vaisiai, riešutai, kartais geriamos kelios vyno ar vynuogių sulčių taurės pagal sederio paprotį. Šiuolaikinėje žydų kultūroje Tu BiShvat dažnai siejamas su medžių sodinimu, ekologiniu sąmoningumu ir ryšiu su Izraelio žeme.
Pavadinimas reiškia „penkioliktoji Švato diena“: hebrajiškos raidės tet ir vav sudaro skaičių 15. Tai viena iš kelių žydų kalendoriuje minimų „naujųjų metų“ datų, tačiau jos paskirtis nėra metų pradžia kasdiene prasme. Rabininėje teisėje ji padėjo atskirti, kuriems metams priskiriami medžių vaisiai, kai taikomos su žemdirbyste susijusios nuostatos.
Diasporoje Tu BiShvat ilgainiui tapo labiau paprotine ir simboline švente. Ant stalo dedami vaisiai, dažnai figos, datulės, granatai, alyvuogės ar vynuogės, nes jie siejami su bibline Izraelio žemės augmenija. Kai kuriose bendruomenėse rengiama sederio forma: skaitomi tekstai, ragaujami skirtingų rūšių vaisiai, apmąstomas žmogaus, kūrinijos ir dvasinio augimo ryšys.
Skirtingai nuo didžiųjų piligriminių ar atgailos švenčių, Tu BiShvat neturi plataus privalomų apeigų rinkinio. Jo reikšmė dažnai priklauso nuo bendruomenės tradicijos: vieniems tai kalendorinė ir halachinė data, kitiems – kultūrinė proga kalbėti apie gamtą, atmintį ir žydų ryšį su žeme.