Josephas Glazmanas
Yosef Glazman; Josef Glazman; Yossef Glazman
Vilniaus geto pogrindžio veikėjas, FPO vadas ir žydų partizanas.
Josephas Glazmanas buvo litvakų kilmės sionistinio jaunimo veikėjas ir vienas svarbiausių ginkluoto pasipriešinimo organizatorių Vilniaus gete. Iki Antrojo pasaulinio karo jis veikė „Betar“ judėjime, o nacių okupacijos metais prisidėjo prie Jungtinės partizanų organizacijos – FPO – kūrimo. Jo biografija atspindi Vilniaus geto politinių srovių bendradarbiavimą, pastangas rengti ginkluotą pasipriešinimą ir žydų partizanų kovą Lietuvos bei aplinkinių kraštų miškuose.
Josephas Glazmanas gimė Alytuje, litvakų aplinkoje, kur tarpukariu veikė įvairios žydų švietimo, kultūros ir politinės organizacijos. Jo jaunystė sutapo su laikotarpiu, kai Rytų Europos žydų bendruomenėse stiprėjo sionistiniai judėjimai, siūlę skirtingas žydų politinės ateities vizijas. Glazmanas anksti įsitraukė į revizionistinio sionizmo jaunimo organizaciją „Betar“, kuri pabrėžė drausmę, fizinį pasirengimą, savisaugą ir žydų valstybingumo idėją.
Tarpukariu Glazmanas tapo vienu iš „Betar“ veikėjų Lietuvos žydų jaunimo aplinkoje. Ši veikla reikalavo organizacinių gebėjimų: reikėjo burti skyrius, rengti jaunimą, palaikyti ryšius tarp miestų ir miestelių. Vilnius, tuo metu priklausęs Lenkijai, buvo didelis žydų politinio ir kultūrinio gyvenimo centras, todėl Glazmano veikla siejosi ne tik su dabartinės Lietuvos teritorija, bet ir su platesne istorine litvakų erdve. Jo patirtis jaunimo judėjime vėliau tapo svarbi pogrindžio sąlygomis.
1941 m. nacių Vokietijai užėmus Vilnių ir pradėjus masines žydų žudynes, mieste buvo įsteigtas Vilniaus getas. Glazmanas atsidūrė tarp tų, kurie suvokė, kad geto gyventojų išlikimas negali būti užtikrintas vien administracinėmis ar darbo strategijomis. 1942 m. Vilniaus gete susikūrė Fareynikte Partizaner Organizatsye – Jungtinė partizanų organizacija, dažniausiai vadinama FPO. Ji suvienijo skirtingų pažiūrų žydų politinių srovių atstovus: komunistus, sionistus, bundininkus ir revizionistus. Glazmanas joje atstovavo revizionistinei sionistinei krypčiai ir užėmė vadovaujamas pareigas.
FPO tikslas buvo pasirengti ginkluotam pasipriešinimui, kaupti ginklus, rengti kovotojus ir ieškoti ryšių su partizanais už geto ribų. Glazmanas buvo vienas iš tų, kurie siekė, kad geto pogrindis veiktų kaip platesnė žydų savigynos struktūra. Jo dalyvavimas parodė, kad mirties grėsmės akivaizdoje politinės priešpriešos galėjo būti laikinai atidėtos. Vilniaus geto pogrindyje jis bendradarbiavo su tokiais pasipriešinimo veikėjais kaip Yitzhakas Wittenbergas, Abba Kovneris ir kiti FPO nariai.
Glazmano padėtis gete buvo sudėtinga, nes pogrindžio veikla turėjo vykti nuolatinės vokiečių ir geto administracijos kontrolės sąlygomis. Vilniaus gete veikė žydų policija ir administracija, vadovaujama Jacobo Genso, kuri siekė išsaugoti dalį geto gyventojų per darbo sistemą. Pogrindžio organizatoriai, tarp jų ir Glazmanas, manė, kad tokia strategija negali sustabdyti galutinio geto sunaikinimo. Įtampa tarp pogrindžio ir administracijos buvo viena dramatiškiausių Vilniaus geto istorijos temų.
Kai 1943 m. Vilniaus getas buvo likviduojamas, dalis FPO narių pasitraukė į miškus ir prisidėjo prie partizaninės kovos. Glazmanas taip pat išėjo iš geto ir veikė žydų partizanų aplinkoje. Miškuose žydų kovotojai susidūrė su ginklų trūkumu, maisto stoka, antisemitizmu, sovietinių partizanų struktūrų kontrole ir nuolatine vokiečių karinių bei policinių pajėgų grėsme. Nepaisant šių sąlygų, žydų partizanų būriai vykdė diversijas, palaikė ryšius su kitais kovotojais ir liudijo, kad žydų pasipriešinimas neapsiribojo vien getų sienomis.
Josephas Glazmanas žuvo 1943 m. partizaninėje kovoje. Jo atminimas svarbus Vilniaus geto ir litvakų istorijai, nes jis jungia kelias temas: tarpukario žydų jaunimo politinį gyvenimą, sionistinių organizacijų veiklą, geto pogrindžio kūrimą ir ginkluotą pasipriešinimą Holokausto metu. Glazmano biografija rodo, kad Vilniaus geto pasipriešinimas buvo daugiabalsis reiškinys, kuriame dalyvavo skirtingų ideologijų žmonės, siekę išsaugoti žmogišką orumą ir kovoti prieš sunaikinimą.