Menorah
Menora – septynšakė žydų žvakidė arba aliejinis šviestuvas, siejamas su Šventykla Jeruzalėje ir tapęs vienu seniausių judaizmo simbolių.
Istorinis kontekstas
Hebrajiškoje Biblijoje menora aprašoma kaip auksinis septynių šakų šviestuvas, stovėjęs Padangtėje, o vėliau Jeruzalės Šventykloje. Po Antrosios šventyklos sugriovimo ji įgijo stiprią atminties ir tapatybės reikšmę: menora vaizduota sinagogų puošyboje, ant kapų, rankraščiuose ir ritualiniuose daiktuose. Rabinų tradicijoje jos forma ir naudojimas siejami su Šventyklos tarnyste, todėl tikslus Šventyklos menoros atkūrimas religinėje praktikoje vertintas atsargiai.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Šiandien menora dažniausiai vartojama kaip judaizmo, žydų istorinio tęstinumo ir šviesos simbolis. Ji gali būti matoma sinagogų interjere, emblemose, knygų iliustracijose, kapinių mene ar edukacinėje medžiagoje. Kasdienėje kalboje terminas kartais painiojamas su chanukija – devynšake Chanukos žvakide, tačiau religinėje terminijoje šie objektai skiriami.
Menoros reikšmė remiasi ne vien jos forma, bet ir ryšiu su Šventyklos kultu. Septynios šakos tradiciškai primena nuolatinę šviesą, pašventintą erdvę ir Dievo buvimo simboliką. Kadangi Šventykla nebeegzistuoja, menora tapo ženklu, perkeliančiu biblinį atminimą į diasporos žydų kultūrą.
Svarbu skirti menorą nuo chanukijos. Menora klasikinėje prasmėje yra septynšakė, o chanukija turi aštuonias žvakes ir papildomą pagalbinę žvakę – šamašą; ji naudojama per Chanuką. Vis dėlto daugelyje kalbų, ypač ne specialistų vartosenoje, „menora“ gali būti taikoma ir Chanukos žvakidei.
Vizualinėje kultūroje menora yra vienas atpažįstamiausių žydų simbolių greta Dovydo žvaigždės. Ji pasirodo sinagogų dekoracijoje, ant ritualinių tekstilės ir metalo dirbinių, leidiniuose bei memorialiniuose ženkluose. Kaip religinis objektas ji nurodo į šviesos, atminimo ir šventumo temas, bet nebūtinai reiškia praktiniam uždegimui skirtą daiktą.